Ant dviračio – nuo tatamio

Rasa Leleivytė – 2005 m. pasaulio jaunių čempionato bronzos medalio laimėtoja ir 2006 m. pasaulio jaunių čempionė, 2007 m. Europos čempionato iki 23 m. grupinių lenktynių bronzos medalio laimėtoja. Ji gimė Seulo olimpinių žaidynių metais (1988 m.), kai panevėžietė Laima Zilporytė pelnė pirmąjį Lietuvos dviratininkių bronzos medalį per olimpines žaidynes.

R. Leleivytė į dviračių sportą pateko ne iš karto – ji iš pradžių trejus metus lankė dziudo pratybas, tapo Lietuvos jaunių čempione. Tačiau ant tatamio nerado tikrojo pašaukimo. „Lankiau dziudo treniruotes, o galvojau apie... dviračių sportą, jis man labai patiko“, – prisipažįsta sportininkė.

Šiemet 169 cm ūgio ir vos 51 kg sverianti R. Leleivytė dalyvavo Lietuvos čempionate, bet ketvirtą kartą jai nepavyko pelnyti aukso medalio. Netapo Rasa ir prizininke. Iškart po čempionato vilnietė išvyko į Italiją ir po trijų dienų poilsio stojo į savo ketvirtųjų „Giro d’ Italia“ daugiadienių lenktynių startą.

Ar nerizikavai prieš olimpines žaidynes dalyvauti tokiose sunkiose varžybose, juk galėjai gauti traumą?
Šios lenktynės man labai tinka, todėl ir bandžiau jėgas. Po „Giro d’ Italia“ varžybų vykau į aukštikalnes Italijoje ir toliau kartu su savo treneriu rengiausi olimpinėms žaidynėms. Į Londoną vyksiu iš Italijos.

Kaip jautiesi olimpinių žaidynių išvakarėse, kai žinai, kad tau per grupines lenktynes niekas nepadės, teks kovoti vienai su galingomis kitų šalių komandomis?
Jaučiuosi normaliai. Žinoma, būtų geriau, jeigu trasoje turėčiau komandos draugių palaikymą. Tokioje situacijoje atsidursiu pirmą kartą. Kruopščiai rengiuosi šiam jėgų išbandymui, per olimpines žaidynes stengsiuosi pasiekti pačią geriausią savo sportinę formą. Jeigu varžybų dieną dar ir sėkmė lydės, bus viskas gerai. Be reikalo į Londoną nevažiuočiau.

Teks rungtyniauti ir atskiro starto lenktynėse, kuriose tu retai dalyvauji...
Taip, šitoje rungtyje man nelabai sekasi, tai ne man. Tačiau reikės dalyvauti, bet su atskiro starto varžybomis didelių vilčių nesieju. Distanciją privalėsiu baigti, tiktai nežinau, kokį pasieksiu rezultatą.

Gal reikėjo savotiškai „apšilti“ per Lietuvos čempionatą Šiauliuose, tačiau dalyvavai tiktai grupinėse lenktynėse?
Ramiai rengiausi grupinėms lenktynėms, į Lietuvą net neatsivežiau atskiro starto lenktynėms skirto dviračio. Nekėliau sau pagrindinio tikslo laimėti ir grupines varžybas, man svarbiausia, kad jas laimėjo mano komandos draugė iš „Vaiano Tepso“ klubo.

Šiam klubui atstovauju antrus metus, jo pagrindinė būstinė yra Florencijoje, nelabai toli nuo mano namų. Per Lietuvos čempionatą dar nebuvau pačios geriausios sportinės formos, tačiau prie jos po truputį artėjau.

Italija – dviračių sporto šalis, ar smagu čia treniruotis?
Man patinka, Italijoje viskas labai puikiai organizuota, čia savaitgaliais vyksta labai daug lenktynių. Yra visos galimybės pasireikšti, atkreipti į save dėmesį. Trasos nusidriekia įvairiomis vietomis – ir lyguma, ir kalnais. Mes dažnai rungtyniaujame ir Prancūzijoje.

Londono olimpinės žaidynės tau bus pirmosios sportinėje karjeroje. Ko per jas tikiesi?
Lenktynėms, manau, būsiu gerai pasirengusi, viską lems taktika ir Fortūna. Varžybų favoritės – italės, olandės ir vokietės, šioms šalims atstovaus po keturias dviratininkes. Šių šalių dviratininkės dabar yra pasaulio lyderės, laimėjo daug įvairiausių lenktynių, surinko daug reitingo taškų. Nemanau, kad jos praleis šansą svariai pasirodyti ir per olimpines žaidynes.

Olimpinių žaidynių favoritės už mane yra vyresnės, labiau patyrusios, labai stiprios, jų komandos ypač organizuotos. Man nemažai optimizmo teikia tai, kad du kartus per pasaulio čempionatus užėmiau aštuntąsias vietas. Palankiai susiklosčius situacijai, Londone būtų galima tikėtis patekti į pirmąjį šešetuką.

Ar olimpinėje trasoje esi lenktyniavusi, su ja susipažinusi?
Ne. Buvo galimybė nuvažiuoti ir susipažinti, bet nenuvažiavome. Iš kolegių pasakojimų susidariau vaizdą, kad ta trasa man yra palanki. Nėra visiškai lygi, yra truputį pakilimų.

Ar per pratybas nepasigendi savo trenerio Gedimino Kastanausko, gyvenančio Vilniuje. Juk jo nebūna šalia tavęs?
Su treneriu nuolat kalbamės telefonu, per skaipą. Jis dažnai atvažiuoja į treniruočių stovyklas Italijoje, su juo pasimatome. Treneris su manimi bus ir per baigiamąjį pasirengimo etapą olimpinėms žaidynėms.

Kaip vertini savo pasirodymus šį sezoną?
Normaliai, nors tikėjausi truputį daugiau. Tačiau per lenktynes į finišą visada atvažiuodavau pagrindinėje grupėje su pačiomis stipriausiomis dviratininkėmis. Deja, man vis pritrūkdavo to paskutinio kilometro. Varžovės į finišą atskriedavo šviežesnės, turėdamos daugiau jėgų, o man dar truputį trūksta ištvermės. Tačiau, laikui bėgant, ši spraga turėtų būti ištaisyta.

Ar save laikai kalnų dviratininke?
Man tinka ne visi kalnai. Patinka trys, daugiausia – penki kilometrai. Sprinterės, važiuodamos į tokius kalnus, gali atsilikti. Tada su nedidele grupele dviratininkių man būna geriausiai finišuoti.