Žalgiriečiai pagerbs Europos užkariautojas

 Liepos 6 d. Kauno „Žalgirio“ sporto komplekse 19 val. bus prisimintas 1967 m. laimėjimas

1967-1968  m. Kauno „Žalgirio“ moterų rankinio komandos trenerės ir žaidėjos Faustos Bimbienės sportiniame gyvenime – patys gražiausi.

1967-aisiais su savo auklėtinėmis F. Bimbienė Bratislavoje iškovojo Europos taurę. Finale kaunietės palaužė Leipcigo SC 8:7.

Po metų „Žalgiris“ pakartojo laimėjimą. Finale kaunietės palaužė dar vieną tuometės Rytų Vokietijos klubą Rostoko „Empor“ 13:11.

Abu kartus finalo kovos vyko dabartinėje Slovakijos sostinėje Bratislavoje.

Kokie liko prisiminimai iš tų nepakartojamų laikų?, - paklausiau F.Bimbienės.
Mums teko susitikti su pasaulinio garso Vokietijos, Rumunijos komandomis, tačiau jas nugalėti gal buvo netgi lengviau nei laimėti SSRS čempionatą, nes buvo labai daug gerų komandų. Laikėmės tiktai savo resursais, komandos pagrindą sudarė  kaunietės. Kai 1968 m. pavasarį antrą kartą laimėjome Europos taurę, vykome tiesiai į Baku, kur dalyvavome SSRS čempionate. 

Europos čempionių taurė suteikė daug džiaugsmo ne tiktai mums, bet ir visiems Lietuvos rankinio gerbėjams. Ta taurė buvo pereinamoji, mes gavome tiktai jos kopiją.



Pavyko suburti tikrai puikią komandą, ką galite dabar apie ją pasakyti?
Tikrai buvo nuostabi komanda, didelio meistriškumo. Kitos šalys irgi subūrė  pačias pajėgiausias žaidėjas, tačiau joms nepavyko mūsų nugalėti. Nuolat girdėdavau, kad mūsų komandoje yra kažkas faustiško, pridėta mano ranka. Gal. Pati žaidžiau rankinį, pasižymėjau kovingumu, to reikalavau ir iš merginų. Visą laiką stengiausi, kad mūsų rankininkės aktyviai gintųsi ir jos tą darė.  

Pirmoji Sovietų Sąjungoje panaudojau gynybos zoną 3+3, vyrai pagal tą sistemą nežaidė. Visi tuo buvo nustebę. Tuometėje komandoje žaidė ir vartininkė Rožė Stasiulevičienė, komandos kapitonė Elena Petkienė, su kuriomis dar aš pati anksčiau rungtyniavau. Tačiau komandai reikėjo naujų jėgų, ją reikėjo atjauninti. Atėjo jaunimas iš Kauno sporto mokyklos.

Ar į žalgiriečių rungtynes Kauno halėje eidavo žiūrovai?
Halė būdavo pilnutėlė, susirinkdavo 5 tūkstančiai  ir daugiau žiūrovų. Prisimenu, kai per SSRS čempionatą nugalėjome Maskvos „Luč“, Eleną Petkienę, Rožę Stasiulevičienę, mane, kitas žaidėjas žiūrovai išnešė ant rankų. Iki tol maskvietėms nuolat pralaimėdavome, būdavome vis antros ir antros.

Kaip komanda buvo paskatinta, porą metų iš eilės laimėjusi Europos šalių čempionių taurę?
Žaidėjos gavo po 180 rublių. Kai kurios rankininkės buvo pamalonintos butais, jį 1967 metais gavau ir aš. 

Ar dabar palaikote ryšius su savo auksine komanda?
Taip, mano iniciatyva visos susitinkame. Neseniai visos sveikinome Pajautą Dimaitę, kuriai sukako 65-eri metai. Visos dažniausiai susitinkame Kaune per gimtadienius. Jau prabėgo 45-eri metai, kaip laimėjome taurę, vėl susitiksime, paminėsime šitą mums iškilią datą. Tačiau tarp gyvųjų jau nebėra Reginos Bitinaitės ir Eleonoros Zabulėnaitės.

Kaip Jūs dabar gyvenate?
Negi skųsiesi, ačiū gerai. Senti nesirengiu. Judu, krutu, stengiuosi neužsidaryti namuose. Gaunu pensiją, iš kurios gyvenu, kiekvieną mėnesį laukiu tos dešimtosios dienos, kada gausiu pinigėlių. Vilniuje turėjau trijų kambarių butą, bet po vyro Vytauto Bimbos mirties jį pardaviau ir nusipirkau dviejų kambarių.

Butas senas, tačiau labai šiltas, už šilumą moku pusę kainos. Seku Lietuvos sportinį gyvenimą. Dažnai aplankau dukrą, gyvenančią Kaune. Dienos nepaprastai gretai bėga. Kaip ir ta jaunystė akimirksniu prašuoliavo ...