Sportui nereikia politikuojančių žmonių

Rytoj ryte Vyriausybėje prasidės konkursas dėl Sporto departamento generalinio direktoriaus posto, o apie pietus turėtų paaiškėti naujasis sporto vadovas. Konkurso išvakarėse sportas.info pakalbino iki šiol aštuonis mėnesius Sporto departamentui vadovavusį Ritą Vaiginą, kuris savo kandidatūros minėtame konkurse neteikė.

„Nuotaikos tokios pačios kaip ir dirbant ištisus metus. Darbo daug, o galvoti apie pašalinius veiksnius ar klausytis kalbų dėl Sporto departamento likimo ar paskelbto konkurso nėra kada. Žinoma, būtų keista, jeigu mūsų žmonės apie tai negalvotų ir nešnekėtų. Kolektyvas susirūpinęs, nes KKSD jau antrus metus, galima sakyti, yra nesvarumo būklėje.

Praėjusiais metais buvo sugalvota reorganizacija, sudaryta vyriausybinė grupė, vėliau – Saulėlydžio komisijos rekomendacijos, nuo Naujųjų metų tariamas mūsų prijungimas prie Vidaus reikalų ministerijos, o po Naujųjų metų - etatų mažinimas, atleista 15 iš 37 darbuotojų. Šiuometinis mūsų biudžetas, lyginant su praėjusiais metais, sumažėjo per pusę.

Padarėme reorganizaciją, optimizavimą, reformą. Gana sudėtingoje situacijoje, galima sakyti, išlaviravome juvelyriškai – didelių nepasitenkinimų nei iš federacijų, nei sporto organizacijų nesusilaukėme. Džiaugiuosi, kad be didelių triukšmų, konfliktų sporto programos ir priemonės yra toliau įgyvendinamos. Galvojau, kad po Naujųjų metų nusistovės situacija ir galėsime ramiau dirbti, tačiau ir toliau neaiškus Sporto departamento likimas.

Esame kol kas palikti prie Respublikos Vyriausybės, tačiau tiktai iki liepos 1 d. Kas bus toliau – vėl atviras klausimas, daug kas priklausys nuo to, kaip Seime bus priimtas Sporto įstatymo pakeitimas. Tada ir turėtų paaiškėti, prie ko bus priskiriamas KKSD – prie Vyriausybės ar prie kokios nors ministerijos. Mūsų darbuotojai susirūpinę dėl savo ateities.

Darbų krūvis nesumažėjo, o padidėjo. Po Naujųjų metų mums prisidėjo investicijos, per KKSD „eina“ 54 mln Lt. Tai – ne tiktai buhalterinis veiksmas, tai didžiulės lėšos, kurių priežiūrai ir apskaitai reikalinga didžiulis dėmesys, profesionalumas ir žinios. O darbuotojų trūksta. Nuo liepos 1 d. mums bus perduoti didžiuosiuose miestuose esantys penki medicinos centrai bei, visai mums netikėtai, – buvęs DOSAF turtas, kuris anksčiau priklausė apskritims.

Kadangi apskritys nuo liepos 1 d. bus naikinamos, tas turtas turėjo būti perduotas Turto fondui. Tačiau sporto organizacijos, ypatingai Aviacijos sporto organizacija, išreiškė nepasitikėjimą tuo fondu, bijodama, kad tas turtas, kuris tarnauja sportui, gali būti privatizuotas ar parduotas, jei tiktai pateks į Turto fondo priežiūrą. Sporto organizacijos išreiškė pasitikėjimą Sporto departamentu – man tai labai džiugu ir malonina širdį, kad mumis pasitiki.

Tą patį pabrėžė ir Vyriausybės kancleris. Turto tikrai daug, jis išmėtytas po visą Lietuvą. Yra ir daug nusidėvėjusio bei beverčio, kaip, tarkime, 1967 m. gamybos „Moskvičius - 412“. Tai – tikras antikvaras. Mes to darbo nesibaidome, su juo susitvarkysime, tačiau mums trūksta pajėgumų.

Kreipėmės į Vyriausybę dėl papildomų penkių etatų, kurių netekome su ta sąlyga, jei iš mūsų dalį funkcijų perims VRM. Tačiau prijungimas neįvyko, tų funkcijų iš mūsų niekas neperėmė, o etatų netekome. Dabar juos prašome sugrąžinti, kad kolektyvas galėtų produktyviai ir gerai atlikti visus darbus. Negalima juokauti nei su turtu, nei su investicinėmis lėšomis, kurios yra skirtos.

Mus nuolat tikrina Valstybės kontrolė, ir kiekviena padaryta klaida gali būti įvairiai traktuojama. Ir kaip nusikaltimas, ir kaip bloga turto apskaita. Mano, KKSD generalinio direktoriaus pareiga, – kad tą darbą atliktume kokybiškai ir gerai“, – sako R. Vaiginas.

Ar Jūsų nenustebino paskelbtas konkursas KKSD generalinio direktoriaus pareigoms užimti?

Tas konkursas ne iš dangaus nupuolė, jis vis vien turėjo įvykti. Mano paskyrimas Ministro Pirmininko potvarkiu turėjo laikinumo faktorių. Tai – valstybės tarnyba, ir generalinis direktorius turi būti skiriamas konkurso keliu. Tačiau, esant tarnybiniam būtinumui, galima paskirti l.e. pareigas generalinį direktorių, kaip įvyko su manimi.

Daug kas galvojo, kad mane paskyrė pastoviam ir galutiniam darbui. Šiaip įstatyme poįstatyminiai aktai numato, kad mano paskyrimas faktiškai galioja metus laiko arba iki konkurso, kol jis įvyksta. Jeigu konkursas, tarkime, nebūtų įvykęs per tuos metus, tai metamas pasibaigus, arba būtų pratęstas mano direktoriavimas, arba būtų skelbiamas konkursas.

Kad paskelbtas konkursas – nieko naujo, tiktai, manau, kad jis per anksti surengtas. Reikėjo palaukti iki liepos 1 d. Dabar situacija tokia, kad konkursą laimėjęs žmogus departamentui vadovaus tik iki liepos 1 d. Jeigu po to įvyks reorganizacija, tai nėra jokių garantijų, kad tas žmogus liks toliau vadovauti.

Įgijote autoritetą, Lietuvos sporto organizacijų, sportininkų, trenerių pasitikėjimą, o kodėl nepanorote dalyvauti konkurse, juk iki šiol atlikote visą pagrindinį darbą? Kalbama, kad buvo susitarimų, jog būsite paskirtas generalinio direktoriaus pavaduotoju. Ar tai tiesa?

Jokių susitarimų nebuvo, negalėčiau paneigti ir kalbų, kad jų nebuvo. Norėčiau pradėti nuo to, kad niekada nesvaigau ir nesiekiau žūt būt tapti generaliniu direktoriumi. Aplinkybės taip susiklostė, kad, nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio išėjus Algirdui Raslanui, man teko garbė ir atsakomybė tapti KKSD laikinuoju generaliniu direktoriumi, o po to ir pastoviuoju.

Visiškai puikiai jaučiausi ir dirbdamas pavaduotoju, kai Sporto departamentui vadovavo A. Raslanas ir Vytas Nėnius. Tas pareigas ėjau 4,5 metų, o dabar 8 mėnesiai, – kai esu vadovas. Norint atlikti gerus darbus, nebūtinai reikia būti direktoriumi. Galima juos atlikti ir būnant pavaduotoju – svarbu, kad atėjai dirbti, o ne politikuoti ar patenkinti kažkokias savo ambicijas.

Konkurse nepanorau dalyvauti todėl, kad įvertinau situaciją. Iš žmonių kalbų, supančios aplinkos mačiau, kad norima, jog ateitų vadovauti naujas žmogus. Man pačiam be galo malonu, kad turiu didelį sporto federacijų, centrinių sporto organizacijų vadovų, su kuriais radau bendrą kalbą, politikų palaikymą. Sporto federacijos netgi buvo pasišovusios surinkti mane palaikančius parašus, tačiau tą procesą sustabdžiau. Viską vertinu blaiviai ir realiai, tai malonina mano širdį.

Bendrauju su visais – ir su valdančiaisiais, ir su opozicija. Taip buvo visais metais – ar dirbau pavaduotoju, ar direktoriumi. Mano toks principas: atėjus dirbti, sporte politikos negali būti. Lygiai taip pat, kaip ir mene, muzikoje, kultūroje. Turi ištikimai dirbti sportui, sportui visuomenei. Sportui tikrai nereikia politikuojančių žmonių. Matomai todėl ir turėjau palaikymą iš visų partijų pavienių žmonių, kurie dar ir dabar stebisi, kodėl nedalyvausiu konkurse.

Buvo ir tokių žmonių, kurie netgi paskutiniosiomis dokumentų padavimo dienomis įsakmiai mane agitavo, kad privalau paduoti dokumentus. Tą darė netgi kai kurie žurnalistai, iš kurių sulaukiau skambučių. Vadinasi, mano darbas yra įvertintas, turbūt nieko blogo nepadariau, kad turiu tokį palaikymą.

Tad gal vis dėlto reikėjo įsiklausyti į sporto žmonių prašymus?

Aš manau, kad ne. Įstatymas numato, kad grįšiu į generalinio direktoriaus pavaduotojo vietą, kurią užėmiau iki tapdamas generaliniu direktoriumi, nes į tą vietą atėjau konkurso keliu. Kas taps naujuoju direktoriumi, manau, ir toliau sėkmingai darbuosiuosi. Naujasis direktorius spręs susidariusią situaciją, bet šiandieną nėra ką daugiau mažinti, nes esame susimažinę tiek, kad tie patys pavaduotojai yra ir vairuotojai, ir skyrių vedėjai, ir spaudos atstovai, jeigu reikia, patys pasirašo raštus ir t. t.

Visus KKSD darbuotojus gina įstatymas, kadangi esame valstybės tarnybos tarnautojai, atėję konkurso tvarka. Nebent mes blogai dirbtume ar būtų kokios nors reorganizacijos, tada būtų galima atsisakyti ar atsisveikinti su kažkuriais darbuotojais.

Yra ir sportas visiems, sveikatingumas. Jei kalbėti apie sveikatingumą, tai vienas Sporto departamentas nieko nepadarys, turi kartu dalyvauti ir Švietimo ministerija, ir Sveikatos ministerija, ir kitos institucijos. Ir tam turi būti sudarytos sąlygos – tinkamas finansavimas, kad būtų galima išplėsti sporto bazes, įrengti aikštynus.

Kur jaunimui sportuoti? Pažiūrėkime, kokie sporto aikštynai yra prie mokyklų. Sporto departamentas negauna tokio finansavimo, kad savo lėšomis galėtų atnaujinti sporto aikštynus. Todėl ir sakau, kad tiktai aukščiau išvardytų institucijų bendromis pastangomis KKSD galėtų įgyvendinti tą strategiją, kurios, beje, šiai dienai dar neturime – jinai Seime užregistruota, bet dar nepatvirtinta.

Tiktai sudarius sąlygas, galime kalbėti apie sveikatinimą, kūno kultūrą ir didįjį sportą. Jei nebus deramo finansavimo, galime prirašyti daugybę strategijų, programų, bet jos visos bus neįgyvendinamos, nes norai prasilenks su galimybėmis.

Gal vis dėl to Sporto departamentas išliks prie Vyriausybės ir nebus prijungta prie kokios nors ministerijos ir taps nematomu?

Mano nuomone, yra vienintelis variantas – sportui reikalinga institucija, kuri turėtų svorį. Jeigu, tarkime, KKSD bus prijungtas prie kažkokios ministerijos, – tai bus laiko klausimas, kad jis ten palengva ir nunyks ar visai išnyks arba taps nematomas, nežinomas, kaip ir daugelis departamentų, esančių prie ministerijų.

Žinoma, yra visokių neteisinių dalykų, yra Konstituciniai išaiškinimai, kad pagal Konstituciją prie Vyriausybės negali būti tokių organizacijų, bet, manau, kad tiek metų buvo, ir ta sistema pasiteisino. Iš tikrųjų jinai tinkama ir gerai atlieka savo funkcijas – sportininkai garsina Lietuvą po visą pasaulį, veža medalius, taip pat ryškiai matomi ir sportas visiems, studentų, neįgaliųjų, vaikų sportas.

KKSD programos, renginiai atliekami per federacijas, sąjungas, asociacijas ir faktiškai padeda visą tą procesą palaikyti ir organizuoti. Tačiau tam reikia didesnio dėmesio. Todėl, manau, kad Sporto departamento vieta, – tiktai prie Vyriausybės. Būtų idealu, kad būtų atskira ministerija, kaip dabar šnekama – Jaunimo, sporto ir turizmo ministerija. Tada niekam nekiltų klausimų dėl to konkurso: ar norima paskirti direktorių politinio pasitikėjimo, ar ne.

Tada viskas būtų aišku: ministras yra būtent politinio pasitikėjimo ir jis atstovauja tai politinei jėgai, kuri tuo metu yra valdžioje. Jeigu dabar žiūrėtume pagal politinį principą, tai ne visada politikai domisi sportu, yra sporto specialistai. O ateiti ir vadovauti Sporto departamentui, ypač dabar, kai esame susimažinę, – nėra kada. Reikia ateiti ir dirbti.

Be abejo, reikia ir vadovauti, palaikyti glaudžius ryšius su federacijomis. Tačiau norint tą daryti, - reikia turėti supratimą. Jeigu ateis žmogus, kuris toje srityje nėra dirbęs, o įsivaizduos, kad jis tiktai reprezentuos Sporto departamentą Vyriausybėje ar Seime, – nieko gero nebus. Tą klausimą puikiai išspręstų minėtos ministerijos įkūrimas. Jeigu tai neįmanoma, manau, kad tas statusas, kuris buvo, niekam blogo nepadarė. Nei Vyriausybei, nei kitoms organizacijoms.

Kuris konkurse dalyvaujanti kandidatas, jūsų nuomone, realiausiai pretenduoja tapti naujuoju Sporto departamento generaliniu direktoriumi?

Nesu išrankus, galiu dirbti su visais žmonėmis, nebent principiniai skirtųsi nuomonė dėl pačio sporto tolesnės plėtotės. Nesu konfliktinė asmenybė, kad su kažkuo pykčiausi ar nesutarčiau. Visi keturi kandidatai, kuriuos gerai žinau, turi teisę dalyvauti konkurse ir jie visi gali tapti vadovais, to yra verti. Vienas turi vienų pliusų, kitas – kitų, bet dirbti galima su visais. Jų neskirstyčiau, kuris yra geresnis ir kuris blogesnis. Manau, kad vis dėlto reikėtų, kad žmogus turėtų kažkokios sporto patirties, bet, kaip sakoma, ne šventieji puodus lipdo.