Veterano pamaina – jo atžalos

Vienuoliktus metus Italijoje gyvenančio 39 metų dviratininko, 2002 m. daugiadienių lenktynių „Tour de France“ trečiosios vietos laimėtojo Raimondo Rumšo sportinė karjera eina į pabaigą. Jo pėdomis bando žengti du jo sūnūs – 17-metis Raimondas ir metais jaunesnis Linas. Jie tapo dviratininkais, tik atstovauja skirtingoms komandoms.

Su žmona Edita R. Rumšas augina dar dvi atžalas – 13-metę dukterį Rasą ir jaunėlį sūnų septynerių Renatą.

Lietuvos sporto mėgėjai praėjusiais metais vėl tave pamatė lenktyniaujantį mūsų šalies keliais, kai bandei jėgas atgaivintose Baltijos šalių daugiadienėse lenktynėse „Baltic Chain Tour“ ir užėmei šeštąją vietą. Kaip patiko varžytis namuose? – paklausėme R. Rumšo.
Lietuvoje rungtyniavau po šešerių metų pertraukos, kai pastarąjį kartą tapau šalies čempionu atskiro starto lenktynėse. Baltijos šalių daugiadienės varžybos labai patiko, tik manęs nelabai tenkino šeštoji vieta, nes visą laiką norisi geriau. Pagal mūsų komandos stiprumą ir varžovus buvo galima pasirodyti sėkmingiau, nors iš penkių etapų ir laimėjau tris. Tačiau galutinėje asmeninėje kvalifikacijoje buvau tolokai nuo prizininkų. Lenktynes galėjo laimėti ir mūsų komanda. Ji buvo viena favoričių ir lyderių. Asmeninėje įskaitoje kuris nors iš mūsų dviratininkų turėjome patekti į trejetuką.

Tad ko pritrūkote, juk taip sėkmingai startavote?
Man pritrūko tų kelių sekundžių, kai Latvijoje laimėjau etapą. Jeigu būčiau apsivilkęs lyderio marškinėlius, paskutiniajame etape būtų buvusi visai kitokia mūsų taktika. Kai nuo pirmosios vietos atsilikinėjau 1 sek., mūsų taktika buvo atakuoti, o ne ginti antrąją vietą. Kada po 10 km nuo grupės atitrūko du mūsų komandos draugai, jie pamiršo apie lyderį, neįtraukė į darbą savo komandos.
Lenktynės susiklostė kitaip, nei norėjome, nors mūsų komanda per lenktynes ir buvo vienas kumštis, draugiška ir darni. Man buvo labai malonu susitikti su Lietuvos dviratininkais Gediminu Bagdonu ir Ramūnu Navardausku. Jie pasiekia vis geresnių rezultatų, jų meistriškumas auga, tad buvo malonu su jais pabendrauti, per lenktynes sportininkus įkvėpti. Pamaina auga tikrai puiki, metams bėgant ateis ir patirtis, ir meistriškumas. Juk ir mano pergalės atėjo ne iš karto, jų reikėjo palaukti.

Tau – jau 39-eri, ar plente sunku lenktyniauti su jaunimu?

Daug priklauso nuo komandos. Kai ji stipri, visada malonu lenktyniauti. Tokia Lietuvos rinktinė buvo per pernykštes daugiadienes lenktynes „Baltic Chain Tour“ – vyrai jauni, stiprūs, puiki komandos atmosfera. Toms varžyboms rengiausi, žinoma, ne visą laiką, bet to pakako. Lietuvoje paskutinį kartą daugiadienėse lenktynėse aplink Lietuvą dalyvavau 1994 m., buvo nepaprastai smagu minti dviračio pedalus savais keliais.
Juk ne kur nors, o Lietuvoje prasidėjo mano sportinė karjera, čia palikta mano širdis. Metai nepastebimai greita prabėgo, mano sportinėje biografijoje buvo visko – ir įspūdingų pergalių, ir karčių minučių. Kai tik būnu Lietuvoje, išnaudoju kiekvieną akimirką palenktyniauti. Po lenktynių „Baltic Chain Tour“, nuvažiavęs 600 km, jau kitą dieną dalyvavau Vilniaus dviračių maratone.
Oras pasitaikė lietingas, kelias slidus, tačiau su R. Navardausku man pasisekė – taktiškai gerai važiavome ir laimėjome varžybas. Važiuodami plentu kartu mynėme pedalus, padėjome vienas kitam, todėl ir finišavome apsikabinę. Ramūnas – labai stiprus dviratininkas, jis man daug padėjo per Baltijos šalių daugiadienes lenktynes, o Vilniuje teko jam šiek tiek atsilyginti.
R. Navardauskas – vienas iš kandidatų atstovauti šaliai Londono olimpinėse žaidynėse. Tikiu, kad jis savo tikslą pasieks ir taps olimpiečiu. Per Baltijos šalių daugiadienes dviračių lenktynes kartu teko praleisti penkias dienas, mačiau jo rimtą, profesionalų pažiūrį į dviračių sportą. Po Vilniaus maratono Ramūną atvežiau į Kauno oro uostą ir išlydėjau į klubą rengtis tolesnėms varžyboms.

Kai pasitraukei iš profesionalų dviračių sporto, Lietuvos dviratininkai neteko ryškaus lyderio. Kaip manai, ar pavyks išsiugdyti tokį dviratininką, koks buvai tu?
Pirmiausia reikėtų išsiugdyti tokį dviratininką, kuris gerai važiuotų kalnuose. Tokių sportininkų, kurie gerai važiuoja lyguma ir moka finišuoti, – Lietuvoje yra. O kalnų dviratininkų trūksta – varžybos dažniausiai vyksta Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, kur trasos kalnuotos, ir ten gerai važiuoja tų šalių dviratininkai. Štai tose šalyse mūsų dviratininkams reikėtų pasirodyti, atkreipti į save dėmesį. Dviratininkai mėgsta sakyti, kad kalnų dviratininku reikia gimti.

Su šeima gyveni Italijoje, Toskanos regione, gal dviratininkais taps ir tavo vaikai?
Du sūnūs jau važinėja, jie atstovauja Italijos savo amžiaus klubams. Vyriausiasis sūnus, irgi Raimondas, dalyvauja jaunių varžybose, o Linas – jaunučių. Ar jie taps gerais dviratininkais, viskas priklausys nuo jų pačių. Sūnums galiu tik padėti, patarti, o jie patys turi siekti pergalių.
Džiaugiuosi, kad sūnūs mane laiko savo idealu – siekiant aukštų rezultatų, tai labai svarbu, jaunimas visada turi į ką nors lygiuotis. Sūnums visada stengsiuosi padėti, stebėsiu jų startus ir negailėsiu patarimų, nes jų jaunimui ypač reikia. Tačiau ir pačiam norisi ką nors rimtesnio sugalvoti, nes visą gyvenimą neminsiu dviračių pedalų. Tačiau dabar Italijoje – nelengvas laikas, nemanau, kad reikia skubėti kur nors investuoti, geriau palaukti.



Kiek metų jau esi „italas“, gal visam laikui įleisi šaknis šioje šalyje?
Vienuolika. Jau įsikūrėme, turime namą, vaikai gerai jaučiasi. Yra kur tobulėti, nes Italija – dviračių šerdis. Labai puikioje vietoje gyvename – ir oro sąlygos, ir treniruočių pobūdis, ir itališkas maistas. Čia yra visko, ko reikia siekiant didelio meistriškumo. Kaip ir aš, taip ir mano sūnūs rungtyniaujame kiekvieną sekmadienį.
Lenktynėms „Baltic Chain Tour“ rengiausi 40 dienų. Didelė mano pagalbininkė – žmona Edita. Ji prižiūri visą mūsų namų ūkį, labai rūpinasi šeima. Praėjusių metų liepą ji Kaune uždarė savo verslą, prarado daug pinigų. Dėl to skaudžiai išgyvenome abu – sakoma, kad klaidų nedaro tik tie, kurie nieko nebando.

Ar dažnai grįžti į Lietuvą, gal su gimtuoju kraštu sieji kokius nors planus?
Jeigu ko nors atsiras – kodėl gi ne. Labai vertinu kupinus idėjų žmones. Puikus pavyzdys – Vilniaus dviračių maratono organizatoriai. Sugalvojo renginį ir... padarė. Po Baltijos šalių daugiadienių lenktynių visiškai nepailsėjęs į Kauną grįžau tik 3 val. nakties. Tačiau negalėjau nuvilti dviračių maratono organizatorių, nes puikiai žinojau – jiems reikia garsių sportininkų.
Ir atvažiavau. Dalyvaudamas pagerbiau tuos žmones, kurie taip aukojosi, stengėsi dėl maratono. Jiems taip pat kuo nors reikia padėti. Nustebau, kad maratonas buvo taip gražiai surengtas, kad jame dalyvavo daug dviračių mėgėjų. Renginiu likau sužavėtas ir, manau, kad jis buvo tiesiog fantastiškas.

Italijoje daugiausia bandai jėgas vienadienėse lenktynėse Apeninų keliuose, gal šiemet dalyvausi ir Lietuvos čempionate?
Jeigu mano fizinė būklė bus normali, gerai pasirengsiu, gal ir atvažiuosiu. Norint pasirengti atsakingoms varžyboms, Italijoje tektų treniruotis kiekvieną dieną. Mano mėgėjiškas klubas mane geranoriškai išleidžia į varžybas. Su klubu gerai sutariu, jis man suteikia sportinės aprangos, vieną brangiausių dviračių. Jeigu atsirastų galimybė, Italijoje šiemet bandysiu dalyvauti ir daugiadienėse lenktynėse.

Visą gyvenimą praleidęs dviračių sporto srityje, ar norėtum dirbti Lietuvos dviračių rinktinės treneriu?
Italijoje dar yra ką veikti. Auga atžalos, žiūrėsiu, kaip jiems seksis. Jeigu vaikams reikės skirti daug dėmesio, turėsiu būti šalia jų. Tačiau, jeigu iš Lietuvos dviračių sporto federacijos sulaukčiau gero pasiūlymo, – kodėl gi ne.

Vizitinė kortelė

Raimondas Rumšas – dvejų olimpinių žaidynių dalyvis, 2002 m. prestižinių daugiadienių lenktynių „Tour de France“ trečiosios vietos laimėtojas. Jis gimė 1972 m. sausio 14 d. Pagėgiuose, Tauragės rajone. 1990 m. baigė Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Į dviračių sportą atėjo 1984 m., jo pirmasis treneris – Vytautas Indreliūnas, vėliau – Zigmas Šniūrevičius, Vytautas Balčiūnas, Stasys Lenauskas, Kazys Dagilis, Vidmantas Žukauskas ir Algimantas Mozolis.

1989 m. įvykdė SSRS sporto meistro, o 1991 m. – SSRS tarptautinės klasės sporto meistro normą. 2002 m. išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku. Apdovanotas LTOK olimpine žvaigžde (2002).

Pasaulio čempionatai: 1993 m. – komandinės lenktynės 19-oji vieta ir 184 grupinės lenktynės – 66-oji vieta, 1998 m. – 258 km grupinės lenktynės 9-oji vieta, 1999 m. – 50,6 km pavienio starto lenktynės 16-oji vieta ir 246 km grupinės lenktynės 26-oji vieta, 2000 m. – 268,8 km grupinės lenktynės – 20-oji vieta, 2001 m. – 254 km grupinės lenktynės 74-oji vieta.
Pasaulio taurės varžybos: 2000 m. „Giro di Lombardia“ – pirmoji vieta. Daugiadienės lenktynės: „Vuelta a España“ (2000 m. – 5-oji vieta), „Tour de France“ (2002 m. – trečioji vieta), „Giro d’Italia“ (2003 m. – 6-oji vieta). Lietuvos čempionas: 60 km komandinės lenktynės (1991), 25 km pavienio starto lenktynės (1992), 30 km pavienio starto lenktynės (1999), 202 km grupinės lenktynės (2001), 25 km pavienio starto lenktynės (2005), 32 km pavienio starto lenktynės (2006).

1996–1999 m. atstovavo Lenkijos „Mroz“, 2000–2001 m. – Italijos „Fassa Bortolo“, 2002–2003 m. Italijos „Lampre“, 2004–2005 m. – Italijos „Acqua ir Sapone“, 2006–2007 m. – Italijos „Park Pre Guru Selle“ profesionalų komandoms.

Nuo 2008 m. – UAB „Rumšas ir Co“ komercijos direktorius.