Mindaugas Špokas atsigręžtų į vaikų sportą

2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionato organizacinio komiteto vykdomasis direktorius Mindaugas Špokas – vienas iš keturių kandidatų Kūno kultūros ir sporto departamento vadovo postą.

35 metų M.Špokas teigia, kad, tapęs KKSD generaliniu direktoriumi, pirmiausia atsigręžtų į visuomenės sveikatingumo ir vaikų fizinio aktyvumo problemas. Pasak kandidato, lietuviai nori sportuoti, tačiau impulsą, sudarydama sąlygas, turi duoti valstybė.

„Už įsigytus kompiuterius buvo galima susigrąžinti PVM, o, pavyzdžiui, mokant už sveikatingumo paslaugas – ne. Kodėl?“, - stebisi M.Špokas.

Su kokiomis idėjomis einate į šį konkursą? - sportas.info paklausė Mindaugo Špoko.

Tikrai nepradėsiu aimanuoti, kad sportui reikia didesnio finansavimo. Aš manau, kad esamą biudžetą galima daug racionaliau paskirstyti, išsikeliant prioritetus. Man labai keista, kad vaikų sportui skiriamas labai mažas dėmesys, o kalbama tik apie aukšto meistriškumo sportą.

Jei neatsigręšime į mokyklas ir visuomenę, kad fizinis aktyvumas būtų masinis reiškinys, tai nebus nei sveikos visuomenes, nei sportinių rezultatų.

Sporto įstatyme parašyta, kad sportas turi būti prieinamas visiems. Ar taip yra? Viešosios erdvės tikrai nėra pritaikytos aktyviam poilsiui, o vaikų noras sportuoti atsimuša į tėvų finansines galimybes.

Pats auginu du vaikus, vienas iš jų sportuoja dziudo ir krepšinį. Už viską mokame mes, tėvai. Man apmaudu ne dėl savo vaikų. Nuoskaudą kelia atvejai, kai tėvai neišgali leisti vaikui sportuoti.

Apmaudu dėl vaikų, kurie nuo pirmos valandos iki devynių vakaro laiką leidžia kieme. Nesuprantama, kodėl valstybė neprisideda, kad vaikai turėtų užklasinę veiklą, juk gatvėje jie auga potencialiais nusikaltėliais.

Gal tie vaikai mano sūnui po 3-4 metų jaus neapykantą – kodėl jis gali vaikščioti su naujais kedais, o mes negalime? Primuš ir atims. Sporto būreliai vaikus tarsi skirsto į privilegijuotus ir ne. Taip neturėtų būti.

Turime infrastruktūrą, sudėliotą dar tarybiniais laikais – prie kiekvienos mokyklos yra stadionas, krepšinio aikštelė. Kodėl tai virto šunų vedžiojimo parkais?

Yra puikus Kauno pavyzdys. Prieš keletą metų buvo sutvarkyta apie 20 proc. Kauno krepšinio aikštelių – aikštelės aptvertos, sutvarkyti krepšiai, danga, pastatyti rankinio ir futbolo vartai. Iki šiol ten niekas nėra sulaužyta.

Tiek vaikai, tiek suaugę nori sportuoti, bet valstybė turi duoti stimulą. Mes tik verkiam, kad nieko neturime. Mes turime, tiesiog reikia sutvarkyti. Nemanau, kad tai sudėtinga, juolab, pasitelkus ES lėšas.

Sūnus žaidžia miesto lygoje, todėl dažnai tenka apsilankyti mokyklų salėse. Graudu žiūrėti. Žiemą temperatūra +5 laipsniai, langai kiauri, nuo grindų kamuolys neatšoka, o mokykla vadinasi gimnazija, kur viskas, apart sporto, yra aukščiausiame lygyje.

Užtenka žvilgterti į dušus ir tualetus, kad suprastum, kaip vaikui atgrasu eiti į fizinio lavinimo pamokas. Salė šalta, nusiprausti nėra kur. Kur kas paprasčiau gauti iš tėvų raštelį, kad negali sportuoti.

Būtina rūpintis, kad vaikų užimtumas būtų kuo didesnis. Tie patys ispanai, kurių sportas aukštumoje, dabar skiria dideles lėšas vaikų nutukimo problemoms spręsti, nes laiku neįžvelgė tos grėsmės.

Lietuvoje ši problema dar nėra tokia aštri, bet nejaugi norime pirmiausia pasidaryti problemą ir po to nuo jos gydytis, ar vis dėlto geriau racionaliai paskirstyti pinigus ir užbėgti galimoms grėsmėms už akių?

Pagal vyriausybės nutarimą per savaitę turėtų būti bent trys kūno kultūros pamokos, tačiau skundžiamės, kad neva nėra sąlygų, todėl vyksta tik viena pamoka. Bet kodėl jos negali vykti klasėse?

Kodėl nėra dėstomos teorinės sporto fiziologijos pamokos? Kodėl vaikams neaiškinama, kaip, pavyzdžiui, taisyklingai kvėpuoti? Žmogus turi suprasti savo organizmą ir žinoti, kokią naudą ar žalą jam gali duoti sportas.

Mūsų suvokimas, kas yra kūno kultūros mokytojas, išlikęs tarybinis – žmogus, apsirengęs „treningu“ su švilpuku rankose, liepiantis atlikti tam tikrus fizinius testus. Aš manau, kad moksleivis pirmiausia turi suprasti, kodėl reikia sportuoti.

Sulaukęs 30-40 metų žmogus paprastai pamato turįs fizinių problemų. Gydytojai dabar mėgsta rekomenduoti – eik į baseiną. O ką daryti baseine, niekas nepasako. Bėgiojimas taip pat tampa populiarus, tačiau nežinodamas kaip, kiek ar kokia danga bėgioti, žmogus gali sau labiau pakenkti, nei padėti. Teorinis kūno kultūros lavinimas mokyklose tiesiog privalomas.

Esu dirbęs projektų vadovu privačioje įmonėje. Kolegos prašydavo, kad parašyčiau treniruočių programas. Žmonės išsilavinę, baigę VDU ar KTU, jiems 30-35 metai, tačiau apie savo organizmą neišmano nieko.

Vadinasi, mūsų švietimo sistemoje yra labai daug spragų. Žinome viską apie kompiuterius, suprantame, kodėl nedirba motininė plokštė, bet nenutuokiame, kaip dirba mūsų širdis ir visas organizmas.

Tai, apie ką kalbate, yra daugiau Švietimo ir mokslo ministerijos prerogatyva....

Aš manau, kad būtinas visų institucijų, įskaitant Švietimo, Sveikatos, Socialinės apsaugos ministerijas, bendradarbiavimas. Švietimo ministerijoje dirba žmonės, kurie rūpinasi visa sistema. Kas, jei ne Sporto departamentas, tas problemas iškels, pasufleruos, ką būtų galima keisti. Nemanau, kad su dabartiniu ministru Gintaru Steponavičiumi nerastume bendros kalbos. Juk visi supranta, kad problemos egzistuoja.

Daugelio sporto šakų atstovai skundžiasi, jog krepšinis sulaukia pernelyg daug dėmesio, užgoždamas kitas sporto šakas. Krepšinio federacijos atstovo tapimas KKSD vadovu šias baimes ko gero tik didintų...

Baigiau sporto vadybą Lijono universitete, laimėjęs konkursą Tarptautinio olimpinio komiteto stipendijai gauti. Turiu įsipareigojimą dešimt metų dirbti sporto srity, todėl ir krepšinio federacijoje atsidūriau ne kaip krepšinio žmogus, o kaip sporto vadybininkas.

Nežinau, ar šiandien Lietuvoje yra kas nors, geriau žinantis, kaip Europos erdvėje valdomas ir organizuojamas sportas. Gal ne visai sportas, labiau – gyventojų fizinis aktyvumas. Sportas yra tik kelrodė žvaigždė, rodanti kuri sporto šaka yra populiariausia.

Esu buvęs plaukikas, dalyvavau Atlantos olimpiadoje. Šiuo metu žaidžiu vandensvydį Alytaus komandoje, rungtyniaujančioje aukščiausioje lygoje. Dirbu krepšinio federacijoje, taigi sporte nesu naujokas ir matau, kas yra sporto srityje daroma ir ką reikėtų keisti.

Matau, kaip, pavyzdžiui, vandensvydis šiandien vegetuoja ir imituoja plėtrą. Taip gyvena daugelis sporto šakų. Bendrauju su įvairių federacijų vadovais, ir pagrindinis jų argumentas dažniausiai tas pats – krepšinis gauna viską, o mes nieko...

Nelaikau savęs krepšinio žmogumi, bet noriu apginti krepšinį. Krepšinis yra vienintelė sporto šaka, kurios visų amžių rinktinės žaidžia A divizione. Tai yra brūkšnys, nuo kurio matosi perspektyva, kaip suaugusiųjų rinktinė žais ateity. Kitose sporto šakose nieko panašaus nėra.

Aišku, sugriauti lengviausia, bet galiu pasakyti, kad dar bent dešimt metų krepšinis eis į priekį, ir gana stipriai, nes visos jaunių ir jaunimo komandos Europos ir pasaulio čempionatuose yra tarp lyderių.

Jūs pritariate nuomonei, kad būtina išskirti prioritetines sporto šakas ir visą dėmesį skirti joms, nei finansuoti visas iš karto?

Aš manau, kad reikia audituoti esamą situaciją. Pažiūrėkime, kas yra mūsų sporto šakų lyderiai. Tai sportininkai, kuriems gerokai virš 30 metų. Kas bus, kai jie išeis?

Mano nuomone, prioritetinėmis sporto šakomis turi būti perspektyvios sporto šakos, todėl, kaip sakiau, būtina nuolat audituoti esamą situaciją ir analizuoti, ar turime iš ko daryti aukščiausio lygio sportininkus.

Viskas prasideda nuo trijų dalykų – trenerių, bazių ir visuomenės susidomėjimo. Futbolas turi bazes, bet, mano nuomone, treneriai yra ne tos kvalifikacijos, kad futbolo lygį galėtų pakelti taip greitai.

Taip, pastaruoju metu futbolas daug investuoja į jaunus trenerius, ir per artimiausią dešimtmetį futbolo lygis Lietuvoje turėtų pakilti, bet nuo vaikų sporto iki suaugusiųjų reikia nueiti ilgą kelią. Krepšinyje vien licencijuotų trenerių, kurie dalyvauja seminaruose, yra apie 300. Tai rodo potencialą.

Kalbama, kad konkursas – tik formalumas, kad politiniuose užkulisiuose jau seniai nuspręsta, kas užims departamento vadovo postą. Kaip jūs reaguojate į tokias kalbas?

Todėl ir noriu įsitikinti. Esu toks žmogus, kuris tiki, jog mūsų visuomenėje švarūs dalykai turi paimti viršų. Noriu dalyvauti konkurse ir tuo įsitikinti.

Tiesą sakant, abejoju, ar tai, apie ką kalbate, po tokio didelio spaudimo žiniasklaidoje išsipildys. Manau, tas spaudimas – teigiamas dalykas. Visuomenė sužinojo apie tai, ir dabar bus žiūrima pro padidinamąjį stiklą.

Vis dėlto keista, kad konkurso sąlygose visiškai nereikalaujama darbo stažo sporto srityje. Juk tai turėtų būti pagrindas. Aš negaliu pretenduoti į operos ir baleto teatro dirigento postą būdamas tiesiog geras vadybininkas ar marketingo specialistas, nes yra specifiniai kriterijai. Jų konkurso sąlygose pasigedau.

Jei tapsite KKSD generaliniu direktoriumi, pasitrauksite iš „Eurobasket 2011” organizacinio komiteto vadovo pareigų?

Taip toli nežvelgiu. Noriu pabandyti save konkurse, pažiūrėti, kokie vėjai pučia. Gal iš tiesų ten viskas iš anksto sudėliota... Vis dėlto kad ir kas taptų departamento vadovu, didžiausią dėmesį, manau, turės skirti būtent Europos krepšinio čempionatui.

Tai svarbiausias artimiausių metų renginys, kokio nepriklausoma Lietuva dar nėra turėjusi ir galbūt po to dar ilgai neturės. Jei neišnaudosime jo galimybių, būsime pasmerkti ir toliau likti sporto provincija. Būtina išnaudoti šansą, kad po to nosis pakėlę galėtume ieškoti kitų čempionatų.

Pastatėme arenas, ir dabar nereikia ieškoti priežasčių, tai gerai ar blogai, o reikia pateikti tas arenas Europai. Verkšlename, kad turime jų per daug, nors anksčiau skundėmės, kad neturime.

Kodėl kitos sporto šakos nepritraukia tarptautinių renginių? Bijo finansinių įsipareigojimų, nes valstybė neparemia. Kokia nauda atneš čempionatas, kurio metu į šalį atvažiuos 30 tūkst. žmonių ir čia praleis dvi savaites, galima paklausti turizmo departamentas.