Svarbiausia bėgti savo malonumui

Daugkartinis Lietuvos čempionas ir du kartus Sovietų Sąjungos vicečempionas, ilgų nuotolių bėgikas Romas Sausaitis nedažnas svečias spaudos puslapiuose. Jis mieliau lieka nuošalyje ir už save kalbėti leidžia savo auklėtinėms bei jų pasiekimams. Romas – pajėgiausios šalies maratonininkės Živilės Balčiūnaitės treneris. Šiame išskirtiniame interviu – ne vien apie auklėtinius ir savuosius pasiekimus, tačiau ir patarimai bėgimo mėgėjams bei besirengiantiems jais tapti.

R.Sausaičio pavardė iki šiol figūruoja net 4 distancijų visų laikų geriausių šalies pasiekimų dešimtukuose (nuo 1500 metrų iki maratono), o į bėgimo takelį Dzūkijoje gimęs vaikinukas pateko visiškai atsitiktinai. „Matuizose turėjome krepšinio aikštelę, joje vasarą neužaugdavo jokia piktžolė, o žiemą nebūdavo nė vienos snaigės - žaisdavome visus metus. Ir štai vieną dieną sužinojau, kad vyksta bėgimas Senoji Varėna – Varėna, tad jau kurį laiką bėgiojęs bičiulis pasiūlė prie jo prisidėti. Kiek pasitreniravome ir aš jį trasoje nugalėjau. Tuomet mane pastebėjo treneris Sigitas Veržbickas, kuris pakvietė į rimtesnes treniruotes – man tuomet jau buvo 18-a. „Rimtesnės” jos buvo savotiškai – penkias dienas per savaitę sportuodavau savarankiškai, o šeštadienį iš Matuizų važiuodavai į Druskininkus. Ten pernakvodavau, sekmadienį bėgdavau 30 kilometrų – ir atgal. Tai buvo 1973 metai ir jau rudenį respublikinėje moksleivių spartakiadoje užėmiau dvi antras vietas (3 bei 5 kilometrų bėgimuose). Taip prasidėjo mano, kaip bėgiko, sportinis kelias”.
 

Praėjo daug metų ir tarp didžiausių savo karjeros laimėjimų R.Sausaitis įvardija… auklėtinių pasiektas aukštumas. „Didžiausius laimėjimus sieju su savo auklėtiniais, o kalbėdamas apie save, išskirčiau du sidabro medalius Sovietų Sąjungos čempionatuose, patekimą į šalies rinktines tarpvalstybiniuose mačuose su JAV, Didžiąja Britanija ir Vokietija. Žinoma, ir tą faktą, kad prieš 1980 metų olimpines žaidynes likau pirmasis už brūkšnio, kuris į rinktinę nepateko. Tai buvo lemiamas lūžis – Maskvos olimpinė rinktinė buvo jauninama ir būdamas 25 metų tapau niekam nebereikalingas – ne tik Sąjungoje, tačiau ir Lietuvoje.”


 

Tuomet Romas tapo treneriu, ėmė dirbti su jaunimu… ir pats sugrįžo į bėgimo takelį. „Surinkau grupelę jaunimo ir dirbau su jais. Išėjo paradoksali situacija – bėgiodamas su savo tuo metu talentingiausia auklėtine Jurgita Marcinkevičiūte, apkraudamas savo organizmą jos krūviais, 1995 metais nuvažiavau į Hamburgo maratoną ir pasiekiau 2:14,30 valandos rezultatą (iki šiol tai trečias rezultatas šalies istorijoje) – tais metais tai buvo geriausias mano amžiaus grupės rezultatas pasaulyje. Po metų jubiliejiniame, šimtajame, Bostono maratone atbėgau trečias „Masters” amžiaus grupėje. Buvau kandidatas į Atlantos olimpines žaidynes – mano rezultatas buvo antras, tačiau nesijaučiau profesionalas, tad užleidau vietą jaunesniems savo auklėtiniams. Tuo metu jaučiausi labiau treneris – nuo pat jaunystės, rašydamas rašinėlius "Kuo būsiu?”, rašydavau – sportininkas. Mokytojai sakydavo, kad tokios profesijos nėra, mat tais laikais visi sportininkai formaliai būdavo mėgėjai. Tuomet aš pasitaisydavau – treneris. Taip ir atsitiko, kito kelio nemačiau. Buvo laiko tarpas, kai septynerius metus treniravau auklėtinius, negaudamas jokio atlygio – dar vienas to meto paradoksas – būtent tuo metu paruošiau tris olimpiečius – Česlovą Kundrotą, Dainių Virbicką ir Ingą Juodeškienę. O po to prasidėjo darbas su didžiausiu mano pasiekimu iki šios dienos - Živile Balčiūnaite”.
 

Tad R.Sausaitis, skirtingai nuo daugelio, yra išbandęs net tris veiklos terpes – trenerio, sportininko ir treniruojančio sportininko (žaidimų terminais klabant - žaidžiančio trenerio). Kas jam sunkiau – bėgti pačiam ar stovėti šalia trasos? „Psichologiškai sunkiau stovėti vietoje, kai esi atsakingas už sportininką, tačiau jam niekuo negali padėti. O kai bėgi, atsakomybės gerokai mažiau.”
 

Pastaruoju metu tarp trenerio auklėtinių – vien merginos. Ar tai sąmoningas pasirinkimas? Juk su moterimis dirbti, ko gero, sunkiau. „Su vyrais dirbti lengviau, jie viską priima paprasčiau, moterys reikalauja daugiau dėmesio. Pirmoje mano grupėje buvo tik viena mergina (J.Marcinkevičiūtė), vėliau atėjo I.Juodeškienė. Tačiau palaipsniui pasaulyje išsivystė tendencija, jog visus ilgus nuotolius tarp vyrų užvaldė Afrikos stajeriai – tiesiog supratau, kad Europoje dirbti su vyrais neperspektyvu. Aš esu maksimalistas ir treniruoti žmogaus vien dėl atlyginimo nemoku ir negaliu.”
 

Praraja tarp Lietuvos ilgų nuotolių bėgikų ir bėgikių labai gili – kodėl ji atsirado? „Moterys yra darbštesnės, jas sunkiau priversti sunkiai dirbti, tačiau jei jos siekia tikslo, tai daro su didesniu užsispyrimu. Deja, dabartiniai mūsų vyrai yra per daug išlepinti”. O gal tuomet išeitis – Lietuvos pasai kitų šalių stajeriams? „Aš prieš. Dėl kitų šalių prieštarauti neišeina, toks IAAF sprendimas, tačiau aš už savų talentų ugdymą. Dabartiniais laikais sienos atviros – rungtyniauti su stipriausiais pasaulio bėgikais nėra jokių kliūčių. Mano laikais, norint dalyvauti svarbiose varžybose, reikėjo dar patekti į Sąjungos rinktinę – dabar važiuok, kur nori, tačiau iš to kažkodėl nepasimokoma. Vis dėlto bus labai įdomu stebėti, kurios Baltijos šalies rinktinėje pasirodys pirmasis juodaodis stajeris”.
 

R.Sausaitis pastaruoju metu – ne vien treneris, tačiau ir varžybų „Bėkime su Živile Balčiūnaite” organizatorius. O juk organizatoriaus duona dar sunkesnė – nervai, kritika, priekaištai, jog kažkas buvo ne taip… „Jei žiūrėčiau iš dabartinių pozicijų, tai aš tokio bėgimo gal nedaryčiau. Tačiau pirmą bėgimą organizavau po to, kai Ž.Balčiūnaitė Europos čempionate Goteborge užėmė 4 vietą. Norėjosi ta proga kuo labiau populiarinti bėgimo rungtį, pasinaudojant Živilės įdirbiu atsivežti stiprių bėgikų iš užsienio, kartu kelti vietinių bėgikų meistriškumą. O dabar jis tapo tradiciniu – nesinori visko mesti”.
 

Lietuvoje vykdomi dviejų rūšių bėgimai – vienuose dalyvauja vien profesionalai (pvz., „Bėkime su Živile Balčiūnaite” – čia profesionalai bėga atskirai nuo mėgėjų), kituose – tiek profesionalai, tiek ir mėgėjai kartu („Vilniaus Maratonas”). Kaip treneriui atrodo – ar reikalinga tokia įvairovė? „Be masių, nebus ir profesionalų – kuo daugiau žmonių pritraukiama, tuo geriau. Profesionalais negimstama, juos reikia užauginti. Vieni bėgikai kelia sau tikslą tapti čempionais, kiti – palaikyti sveiką formą. Yra ir kita pusė – juk aukščiau bambos neiššoksi, galbūt tu niekada ir nebūsi profesionalu, o bėgioti norisi – tad reikia ir vienokių bėgimų, ir kitokių. Tai yra pati paprasčiausia laisvalaikio leidimo forma, bėgant, kaip ir slidinėjant dirba visos raumenų grupės, bėgikas visuomet turi pranašumą prieš žaidimų sporto šakų atstovus – jis visuomet gryname ore”.
 

Ką Romas patartų tiems mėgėjams, kurių rezultatai teikia vilčių siekti didesnių tikslų? „Atsakymas vienareikšmis - reikia kreiptis į profesionalus ir ne laiškais ar telefonais, o gyvai. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir atskiras organizmas. Norint jam kažką patarti, reikia jį pažinti. Pas mus atsiranda labai daug patarėjų, kurie pataria iš asmeninės patirties, tačiau tai tinka tik konkrečiam asmeniui. Pateiksiu vieną pavyzdį iš savo praktikos. Prieš keletą metų pradėjau dirbti su pusiau profesionale Vaida Žūsinaite. Mergina visiškai atsidavusi bėgimui, dirbame su ja jau trejus metus, tačiau kažko vis dar trūksta, vis dar nerandu pagrindinio stūmokliuko. Neabojoju, kad ji išaugs į aukšto lygio sportininkę, tačiau kiek tai truks, nežinau”.
 

Toks bėgimas, kaip „Vilniaus Maratonas”, surenka daugybę žmonių, norinčių mesti iššūkį 42 kilometrų distancijai. Pastaruoju metu atsiranda ir tokių, kurie vos prieš metus bėgę kelis kilometrus, ryžtasi bėgti visą distanciją. Klausiame R.Sausaičio, ar tai įmanoma? „Nuo senų laikų sakydavo, kad ilgų nuotolių bėgikas ruošiamas nuo jaunų metų, jam paruošti reikia 5-7 metų. Tuomet jis gali parodyti gerą laiką. Jei kalbėtumėme apie tuos, kurie nori bet kokia kaina ir bent įveikti maratoną, yra kažkiek bėgioję – užtenka pusės metų – tiesiog tokiems žmonėms patarčiau rinktis „kilometražą” – ir pirmyn…”
 

O pokalbį su Romu Sausaičiu baigsime kiek provokuojančiu klausimu. Ar vis dar galima tikėtis, jog vieną dieną treneris apsirengs trumpą aprangą ir vėl kaip senais gerais laikais stos prie starto linijos, kur žmonės laukia starterio šūvio? „Tikimybė yra. Tačiau jei dalyvaučiau varžybose, tai tik savo malonumui, o ne dėl rezultato. Tad ir mano patarimas bėgiojantiems ne dėl rezultatų – bėgiokite tik taip, kad tai jums teiktų malonumą, o ne fizinę ir moralinę kančią. Būtent taip bet kuris bėgantysis pasieks ir geresnį rezultatą”.