Dvivietės irkluotojai – lyg broliai

Irkluotojams prasidėjo paskutinysis pasirengimo olimpinėms žaidynėms etapas. Dabar jie lenktyniauja Lietuvoje ir svetur rengiamose varžybose, o po to prakaitą lies treniruodamiesi Trakuose.

Kiek metų prireikė, kol pasiekėte savo tikslą – tapote olimpiečiais? – paklausiau Sauliaus Ritterio ir Rolando Maščinsko.
Saulius: Į irklavimą patekau ne iš karto. Žaidžiau krepšinį, lankiau plaukimo pratybas. Irkluoti pradėjau, rodos, 2002 metais. Tada man buvo 14-a. Mano tėvai (Viktoras Ritteris ir Jūratė Jovaišaitė) – buvę irkluotojai, jie mane ir sudomino šia sporto šaka. Mokė trenerė Aldona Tamulevičienė.

Tada buvo žiema, treniruotis pradėjau Vilniaus „Žalgirio“ irklavimo baseine. Buvo viskas neįprasta, svarsčiau, kas čia iš manęs išeis. Vasarą pradėjome irkluoti ant vandens. Sėdau į porinę dvivietę. Patiko, pradėjau rimčiau treniruotis. Man buvo pasiūlyta meistriškumą kelti Trakų perspektyvioje irklavimo grupėje, pratybos jau vykdavo dukart per dieną.

Labai džiaugiausi, kai 2009 m. kartu su Rolandu Maščinsku per pasaulio jaunimo (iki 23 m.) čempionatą Breste (Baltarusija) porinių dviviečių valčių klasėje laimėjome bronzos medalius. 2011 m. Plovdive (Bulgarija) jau tapome Europos čempionais.

Rolandas: Irkluoti pradėjau 2006 m. Prienuose. Prieš tai pusę metų lankiau sunkiosios atletikos treniruotes, mane mokė birštonietis Romas Matažinskas. Kilnoti štangą patiko, o irkluotoju tapau atsitiktinai – šiuo sportu mane sudomino prieniškis Petras Albertavičius, pasiūlęs pairkluoti. Taip jau išėjo, kad ši sporto šaka man prilipo.

Į pratybas nepatingėdavau važinėti iš Strielčių kaimo (Prienų r.), kur gyvena mano tėvai. Labai didelis stimulas tobulėti buvo per I pasaulio jaunimo olimpines žaidynes Singapūre laimėtas aukso medalis vienviečių varžybose. Dabar mus tobulina treneris Vladislavas Sokolinskis, palaikau labai glaudžius ryšius ir su savo pirmuoju treneriu. Jis per treniruočių stovyklas dažnai būna Trakuose.

Kaip radote vienas kitą?
Saulius: Su Rolandu per treniruotes Trakuose matydavausi kasdien. Tada irklavau keturvietę, bet, įvykus konfliktui, turėjau pasitraukti iš tos įgulos. Artėjant Europos čempionatui, Rolandas taip pat neturėjo porininko. Tad treneris V. Sokolinskis nusprendė, kad abu galime pabandyti irkluoti pavienę dvivietę.

Dvi savaites pasitreniravome ir startavome Europos jaunių čempionate. Užėmėme aštuntąją vietą, o dar po metų jau irklavome porinę dvivietę. Mudviejų su Rolandu panašios fizinės galimybės, ištvermė, jėga, esame daugmaž vienodo ūgio. Mes tarsi skirti vienas kitam, neieškau jokių galimybių irkluoti su kitu.

Irkluoti porinę valtį daug smagiau, nes ji gerokai greitesnė nei pavienė dvivietė. Nors Rolandas gyvena Lietuvos olimpiniame sporto centre Vilniuje, o aš su drauge – Trakuose, tačiau abu esame lyg vienos šeimos nariai. Jeigu ko reikia, padedame vienas kitam, abu puikiai bendraujame ne tik valtyje, bet ir išlipę ant kranto.

Abu studijuojame Mykolo Romerio universitete: aš trečiame kurse siekiu viešojo administravimo žinių. Studijuoju neakivaizdiniu būdu, man sudarytos gana geros sąlygos. Mano porininkas – pirmakursis, pasirinko viešąją politiką ir vadybą.

Rolandas: Labai džiaugiuosi, kad trečius metus galiu irkluoti porinę dvivietę su Sauliumi Ritteriu. Atitikome vienas kitą ir mums sekasi, pasiekiame gerų rezultatų. Esame komanda, viską turime daryti vienodai. Tačiau negaliu teigti, kad esame puikiai susiirklavę, reikia dar laiko, daug dirbti.

Mūsų stipriosios savybės atsiskleidžia finišuojant. Jeigu matome, kad galime laimėti, finišo link skriejame veržliai. Tačiau jeigu esame daug atsilikę nuo varžovų, išplėšti pergalę – sudėtinga. Vis dar neužmirštu ir vienvietės. Ją kartkartėmis pairkluoju per įvairias varžybas, paįvairinu savo gyvenimą. Vienvietę irklavau ir per Lietuvos irklavimo federacijos taurės varžybas.

Ši valtis – vis dar mano širdyje, kaip sakoma, nuo ko pradėjai, nuo to taip greitai nepabėgsi. Trakuose dabar treniruojamės dukart per dieną, pasitaiko, kai per dieną (rytais ir vakarais) nuirkluojame po 50 kilometrų.

Žiemą stiprėjome fiziškai, įgytos jėgos ir dabar stengiamės neapleisti – važiuojame dviračiais, kilnojame svarmenis, bėgiojame. Ypač didelį dėmesį skiriame technikai. Puikus mūsų treneris. Su juo galima pasikalbėti, padiskutuoti.



Treneris negali nuspręsti, kuriam jūsų skirti yrininko pareigas?
Saulius: Man patinka yrininkauti – tai labai atsakingos pareigos. Tačiau nežinau, kaip komandai geriau. Kartais geriau sekti, nei vesti. Grįžę į namus iš treniruočių stovyklų, per pratybas dabar kas dvi savaites keičiamės pozicija – yrininkauju tai aš, tai Rolandas. Tačiau varžybos parodys, kaip bus toliau. Varžybų veiksnys labai svarbus, jis puikiai parodo, kaip iš tikrųjų turi būti.

Visi veržiasi į dideles komandines valtis, ar nemanote irkluoti, tarkime, keturvietės valties?
Rolandas: Maža norinčiųjų irkluoti keturvietę, sudaryti šią įgulą būtų ribotos galimybės.

Abu debiutuosite olimpinėse žaidynėse, ko tikitės?
Saulius: Tokio masto varžybose dar neteko dalyvauti, nerimo yra, tačiau jį stengiuosi išstumti iš savęs, negalvoti apie tai, kas bus. Visą dėmesį esu sutelkęs į treniruotes. Olimpinių žaidynių laukiu nekantraudamas, norisi kuo geriau pasirodyti.

Mums didelis jėgų išbandymas bus Pasaulio taurės varžybos, vyksiančios prieš olimpines žaidynes. Matysime, kaip žaidynėms pasirengę mūsų varžovai. Visą laiką treniruosimės Trakuose, čia mums smagiausia irkluoti. Šiemet gavome naują vokiečių gamybos valtį „Empacher“. Ją jau išbandėme per treniruočių stovyklą Šveicarijoje. Labai patiko. Irkluojant šią valtį telieka siekti gerų rezultatų.

Rolandas: Debiutantams niekada nebūna lengva. Kokios viltys? Manau, būtų per kuklu sakyti, kad noriu irkluoti pusfinalyje. Tačiau viskas priklausys nuo to, kaip pasirengsime. Kol kas viskas sekasi gerai. Turime masažuotoją Marių Matulionį. Jis mums padeda atgauti jėgas po sunkių krūvių.

Pagrindinė kova dėl aukso medalių Londone, manau, turėtų vykti tarp stabiliai irkluojančių pasaulio čempionų Naujosios Zelandijos ir Vokietijos porinių dviviečių. Kitos įgulos – daugmaž vienodo pajėgumo, bet kas gali nugalėti.

* * *

Apie auklėtinius – treneris
Vladislavas Sokolinskis: „Man šie irkluotojai – tikra Dievo dovana. Labai darbštūs, patikimi. Abu inteligentiški, kultūringi. Puikūs jų fiziniai duomenys: Sauliaus Ritterio ūgis – 2,02 m, o Rolando Maščinsko – apie 2 metrus. Porinė dvivietė – labai kaprizinga valtis. Ją irkluojant reikia geros technikos ir susiirklavimo. Tačiau Saulius su Rolandu valtį pamažu jau sutramdo, nors darbo laukia dar gana daug. Šiandien nesu visiškai patenkintas Sauliaus irklavimo technika, ją reikia tobulinti. Iškilo dilema, kam valtyje patikėti yrininko poziciją. Kol kas juo bando būti ir vienas, ir kitas. Pastaruoju metu valčiai daugiau yrininkauja didesnę patirtį turintis S. Ritteris. Visiškai nesistebėjau, kai 2011 m. mano mokiniai pelnė kelialapį į Londono olimpines žaidynes. Jie šito tikrai verti. Olimpinių kelialapių sieks 14 porinių dviviečių. Kokią vietą užims mano mokiniai – sunku pasakyti. Daug kas priklausys nuo oro sąlygų. Pats nepalankiausias variantas – jeigu pūs šoninis vėjas arba teks irkluoti pavėjui. Saulius su Rolandu – darbininkai, mėgsta irkluoti prieš vėją, kai būna sunku. Vis dėlto tikiu, kad mūsų porinė dvivietė turėtų rungtyniauti pusfinalyje ir kovoti dėl aukštos aštuntosios vietos.“