Futbolininkams draudė rūkyti aikštėje

Skelbiama, kad Lietuvos futbolas, kaip ir krepšinis, švenčia 90 metų jubiliejų. Krepšininkai jau atšventė – balandžio 23 dieną. Paminėjo 1922 m. įvykusių pirmųjų krepšinio rungtynių tarp dviejų Kauno komandų sukaktį, o ne pirmųjų tų metų rudenį surengtų pirmenybių jubiliejų.

Sovietmečiu keli futbolo veikėjai viską suplakė į vieną – pirmąsias pirmenybes įvardijo ir kaip žaidimo pradžią. Gimtadienį pradėjo skaičiuoti ne nuo pirmojo spyrio, o nuo 1922 m. pradėtų pirmenybių.

Pirmenybių ir žaidimo pradžia – skirtingi dalykai. Anglai, futbolo pradininkai, žaidimo pradžią skaičiuoja nuo 1863 m., futbolo taurės – nuo 1871 m., tarpvalstybinių rungtynių pradžią – nuo 1872 m., šalies čempionatų ratų sistemos pradžią – nuo 1888 metų.

Anglų pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys. Kaip lietuviai buvo nusprendę elgtis ir estai su latviais – žaidimo pradžios metus skaičiavo nuo pirmųjų surengtų pirmenybių – 1920 ir 1921 metų. Subyrėjus Sovietų imperijai, kaimynai, įsigilinę į žaidimo šaknis, aptiko, kad Latvijoje futbolas pradėtas žaisti 1906 m. (2006 m. atšventė 100 m. sukaktį), Estijoje – 1909 m. (2009 m. – 100 m.).

Lietuvoje tarpukariu žaidimo pradžia buvo skaičiuojama nuo 1911 m. rugsėjo 4 d. įvykusių rungtynių. Ši data buvo paminėta 1926-aisiais, kai po pirmųjų rungtynių praėjo 15 metų. Tarpukario futbolo vadovai buvo išskyrę dar vieną datą – 1934-uosius, laikytus organizuoto futbolo pradžia. Sovietmečiu šiauliečiai, Igno Urbono ir kt. iniciatyva, 1969 m. minėjo Lietuvos futbolo 50-metį (1919–1969).

Negalima sutikti, kad Lietuvos futbolo pradžia – pirmosios surengtos pirmenybės. Įsivaizduokite – septynmetis vaikas pradeda eiti į mokyklą, o metrikuose įrašoma, kad ši data ir yra jo gimimo data. 1918 m. Lietuvai išsivadavus iš svetimšalių jungo ir 1919 m. Kaune surengus kelias rungtynes, futbolas lyg saulė riedėjo per Lietuvą. Kūrėsi komandos, klubai, vyko rungtynės, turnyrai, 1922 m. visa tai peraugo į futbolo pirmenybes, apie kurių 90-mečio sukaktuves ir pakalbėsime.

IŠVAKARĖS. Futbolo saulėtekio laikotarpiu gilią vagą išvarė 1920 m. įsikūrusi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). Pirmiausia ji susirūpino treniruočių ir varžybų rengimo vieta. Ja tapo Kauno Ąžuolyne buvusi laukymė. Joje, be futbolininkų, kitų sporto šakų mėgėjų, „mankštindavosi“... miestelėnų karvės. Po žaidimų sportininkai, baimindamiesi, kad vartai nevirstų malkomis, ištraukdavo kuolus ir nešdavosi į atokiau buvusį namą.

Domėjimąsi sportu, futbolu skatino spauda: „Lietuvos aidas“, „Karys“ (1921 m. įvedė sporto skyrelį). Su džiaugsmu sporto visuomenė sutiko 1922 m. vasario 1 d. išėjusį LFLS leidinį „Lietuvos sportas“ (ėjo iki 1922 m. spalio 22 d.). 1923 m. pasirodė mėnesinis žurnalas „Sportas“.

1919–1921 m. mokantis futbolo buvo vadovaujamasi Mato Grigonio knygoje „200 žaidimų“, carinės Rusijos „Vserosijskaja futbolnaja liga“, vokiečių, anglų ar prancūzų taisyklių mišiniais. Tarp žaidėjų, teisėjų, žiūrovų kildavo įvairių nesusipratimų. Teisėjams skirtingai reaguojant į varžovų pražangas tapo madingas priešininkų „kaustymas“, kerštas už atimtą ar prarastą kamuolį, už „apvedžiojimą“. Įsiaudrinę žiūrovai verždavosi į aikštę, prireikdavo policininkų pagalbos. 1921 m. susirūpinta teisėjų kiekybe ir kokybe. „Lietuvos balsas“ rašė: „Visose rungtynėse trūksta referi. Geriausiu teisėju yra P. Oleka (operos solistas, 1919 m. rungtynių dalyvis, vėliau – aistringas sirgalius – aut. past.). Geri referi, bet drauge ir žaidikai Garbačiauskas, Dineika, bet jie patys žaidžia, tai kad prisieina kitiems referi būti.“

Į pagalbą teisėjams ir futbolininkams atėjo S. Garbačiauskas – jo parengtą knygelę „Futbolas“ (20 psl.), kurioje tilpo pagrindinės žinios apie taisykles, techniką ir taktiką, 1921 m. išleido Generalinio štabo literatūros skyrius.

LFLS futbolo vadovai suprato, kad pirmenybės vis tiek įvyks. Siekdami joms geriau pasirengti spaudoje paskelbė: „Pradedantiesiems bus sudarytos futbolo grupės suaugusiems ir jauniams. Grupėms vadovaus LFLS nariai: Bulotas Keist. ir Vytautas, leit. Darius, S. Garbačiauskas, Kasperaitis ir kt. Visi norintieji tinkamai išsilavinti ir prijaučią šiam darbui, kviečiami įsirašyti į LFLS narius (...). Visi nariai gauna dovanų sporto žurnalą „Lietuvos sportas“, įeina dovanai į Vytauto kalną, naudojasi visais LFLS įrankiais ir įtaisymais.“ Šalia pasakyto, Jurgis Šulginas pateikė šešis patarimus kaip „greitai išsimokyti žaisti“. Be abejo, šis pranešimas kurstė ir kitus burtis į komandas, sporto organizacijas, treniruotis, rungtyniauti.



Be LFLS, veiklą plėtė žydų „Makabi“ (Kaune įkurta 1920 m.), Kauno vokiečių sporto klubas (KSK) (1921), 1922-03-22 Kaune įsteigta Lietuvos sporto lyga (LSL) – aukščiausioji fizinio lavinimo institucija. Futbolo komiteto vadovu išrinktas S. Garbačiauskas, Lygos centro komiteto pirmininku – Jonas Šodė.

Balandžio mėnesį LSL spaudoje („Lietuvos sportas“, „Trimitas“, „Lietuva“) paskelbė: „Visoms Lietuvos futbolo komandoms šiuo pranešame, kad veikiai prasidės futbolo rungtynės Lietuvos pirmenybėms, todėl pranešame visoms futbolo komandoms, norinčioms dalyvauti minėtose pirmenybėse, kad privalo netrukus įsiregistruoti Lietuvos sporto lygos futbolo skyriuje, atsiųsdamos visą komandos pavadinimą, sudėtį, nurodymą jos formos, ženklo spalvas ir t. t.“

LSL futbolo skyrius (vėliau – komitetas), siekdamas, kad pirmenybių rungtynės vyktų tvarkingai, be incidentų, 1922 m. išleido aplinkraštį, kuriame rašoma: „Kiekviena komanda išstato po 3 linijų prižiūrėtojus, po vieną ant kiekvienos šoninės linijos ir po 2 ties vartų linija. Linijų žiūrėtojai privalo žiūrėti, kad žiūrėtojai būtų 2 m atstumu nuo linijų.

Ties vartais žiūrėtojai privalo būti 5 m už vartų ir į šonus nuo vartų. Tvarkos palaikymui neprileisti žiūrėtojus prie vartų.“

PIRMENYBĖS. 1922 m. gegužės 7 d. Kaune (Ąžuolyne) LFLS futbolo aikštėje nuaidėjo futbolo teisėjo švilpukas, skelbiantis Lietuvos futbolo naujos eros pradžią – Kauno Šaulių I ir Kauno LFLS komandos pradėjo pirmąsias Lietuvos futbolo pirmenybes. Rungtynes rezultatu 5:0 laimėjo LFLS futbolininkai. Iš 15–16 komandų, išsakiusių norą dalyvauti čempionate, buvo atrinkta dešimt – visos iš Kauno. Pirmenybės egzaminavo žaidėjus, vadovus, teisėjus, žiūrovus, organizatorius. Ne visi išlaikė išbandymą, nes trūko patirties, inventoriaus, aprangos, įgūdžių. Buvo ne tik nebaigtų, bet ir nepradėtų rungtynių, peštynių.

Į nesklandumus, netvarką reagavo LSL: liepą (po pirmo varžybų rato) komandoms išsiuntė aplinkraštį, kuriuo draudė sportininkams, apsirengusiems sporto kostiumais, rodytis viešosiose vietose, rūkyti ar būti neblaiviems. Per rungtynes žaidėjams draudžiama rūkyti ir rėkauti. Už aplinkraštyje išdėstytus pažeidimus sportininkai galėjo būti diskvalifikuojami arba baudžiami pinigine bauda nuo 200 iki 2 tūkst. auksinų. Įvairios sankcijos buvo taikomos už teisėjo įžeidimą, nesportišką elgesį, atsisakymą dalyvauti varžybose, nevalstybinės kalbos vartojimą rungtynių metu, už sportinės etikos pažeidimus. Vykstant pirmenybėms keturios komandos už neatvykimą į rungtynes ir kitas priežastis buvo diskvalifikuotos. Pirmaisiais Lietuvos futbolo čempionais tapo LFLS I komanda: S. Darius, A. Čepėnas, A. Stonis, S. Razma, K. Bulota, S. Garbačiauskas, S. Kliačka, A. Vasiliauskas, L. Juozapaitis, L. Latonas, K. Gardas, J. Stakniūnas, D. Žiliavičius ir V. Dineika.

Kitas vietas pirmenybėse užėmė: LFLS Šančių skyrius, LFLS II, „Aviacija“ ir penktąją – „Makabi“.

Pirmenybės vyko trijose aikštėse – dvi Ąžuolyne, viena – Fredoje (aviacijos).

ASMENYBĖ. To laikotarpio svarbi asmenybė – Jonas Šodė – Lietuvos banko direktorius. Jo prancūzų kilmės senelis po 1812 m. Napoleono žygio į Rusiją pasiliko Lietuvoje. J. Šodė prieš Pirmąjį pasaulinį karą studijavo Vokietijoje, buvo vandens sporto mėgėjas, turėjo progos iš arčiau susipažinti su kitomis sporto šakomis. Grįžęs į Lietuvą, pirmaisiais nepriklausomybės metais įsitraukė į sportinį judėjimą. 1920 m. Panevėžyje kartu su majoru J. Vintartu įsteigė sporto sąjungą „Sveikata“. (Kybartuose tokiu pavadinimu organizacija įkurta 1922 m.). 1922-02-05 jis buvo išrinktas LFLS futbolo sekcijos, o 1922-03-22 įkurtos LSL centro komiteto vadovu. J. Šodė ir S. Garbačiauskas buvo pagrindiniai veikėjai rengiant ir pirmąjį Lietuvos futbolo čempionatą. Už J. Šodės lėšas pagaminti ir čempionams skirti medaliai. Ant jų išgraviruota data ir pavardė. Iš banko pelno kasmet skirdavo tam tikrą sumą pinigų sporto veiklai, nuolat lankė futbolo rungtynes. „Lietuvos sportas“ apgailestaudamas, kad pirmenybėse dalyvauja tik Kauno komandos, rašė: „Viena iš negausaus dalyvių skaičiaus priežasčių – mažas faktinių juridinių vienetų skaičius, pvz., Panevėžyje rasite faktinių grupių – lietuvių lenkų, žydų gimnazijų, ateitininkų, šaulių ir t. t. O jeigu tos grupės sudarytų juridinį vienetą, antrą klubą, juk jie dalyvautų pirmenybėse, būtų tvarkomos iš centro, gautų nurodymų ir būtų ne blogesnis vienetas negu Kauno.“

Lengva pasakyti – sunku padaryti. Tik 1924 m. į pirmenybių kovas įsitraukė Klaipėdos, o 1925 m. – Šiaulių apygardų komandos.

TARPTAUTINĖS. Birželio 8 d. Kaune LFLS futbolo aikštėje įvyko ir pirmosios atgimusioje Lietuvoje tarptautinės rungtynės. Į Kauną, grįždama iš Karaliaučiaus, užsuko Rygos Katalikiškojo jaunimo sporto sąjungos (YMGA) komanda. „Žiūrėtojų“ į stadioną prisirinko labai daug – per 4 tūkstančius. Spauda pabrėžė, kad „rungtynių aikštė buvo virvių aptverta, aikštės linijos gražiai smėliu nubarstytos, publikai suolai paruošti, tai darė nepaprasto įspūdžio.“ LFLS pralaimėjo 0:4.

Po rungtynių žaidėjai guodėsi, kad latvių futbolas turi senas tradicijas, daug gerų komandų ir žaidėjų. Saviškius kvietė: „Vyrai, daugiau tik darbo ir pasiryžimo ir mes tikrai galėsime tapti gerais konkurentais tarptautinėse rungtynėse ir pavyzdingais futbolo žaidėjais.“

Lietuviai atsigriebė po trijų mėnesių – rugsėjo 24 d. žaisdami Rygoje su LSB komanda, kurią įveikė 1:0. Taigi prieš 90 metų ne tik debiutuota tarptautinėse rungtynėse pralaimėjimu, bet ir pasiekta pirmoji pergalė.

STADIONAS. Pirmenybės, tarptautiniai susitikimai užsienyje paskatino LFLS vadovus įsirengti tarptautinius standartus atitinkantį stadioną. LFLS nariai – būsimas legendinis lakūnas Stasys Darius ir inžinierius Kęstutis Bulota – parengė stadiono projektą, o LFLS centro valdyba paskelbė aukų rinkimo vajų.

Ant aukų rinkimo lapo užrašyti žodžiai prasmingi ir dabar: „... LFLS ketverius metus kovodama su Kauno m. valdyba dėl žemės ploto pasiekė savo kilnų tikslą ir eidama savo obalsiu: „Sveikam kūne – sveika siela“, nori atlikti savo prievolę – įrengti pirmutinį ir tuo tarpu vienintelį Lietuvoje sporto stadioną. Tiktai per sporto stadionus Lietuva gali palaikyti sportą, tiktai per sportą gali gauti sveikų kūnu ir protu Tėvynės darbininkų ir tiktai tie darbininkai gali pakelti tautos kultūrą, gerovę ir atnešti tautai laimę. Sportas, be abejo, labiausiai garantuos Lietuvos nepriklausomybę.“ Jų svajonė išsipildė 1925-aisiais.