Karininkas pramynė takus sporto pasaulyje

Lietuvos kalnų slidinėjimo patriarchui, vienam pirmųjų šalies krepšinio teisėjų Antanui Naujokui gegužės 30 d. būtų sukakę 100 metų.

Sporto nepamiršęs ilgus metus buvęs karininkas, pedagogas A. Naujokas mirė 2002 m. gegužės 20 d., taip ir nesulaukęs savo 90-mečio.

Antanas Naujokas gimė Vilkaviškio apskrities Piliūnų kaime.

Baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1931-aisiais įstojo į Karo mokyklą. Greičiau nei po metų ją baigęs tapo pėstininkų jaunesniuoju leitenantu ir buvo paleistas į atsargą.

1936 m. A. Naujokas baigė Aukštuosius kūno kultūros kursus Kaune ir pradėjo pedagogo veiklą. Dirbo dėstytoju ir mokytoju.

KREPŠINIO TEISĖJAS. Nuo tada A. Naujokas, kaip sporto aktyvistas, minimas dažnai. Ypač kai kalbama apie krepšinį ar kalnų slidinėjimą.

1939 m. Europos vyrų krepšinio čempionatui Kaune surengti 1938 m. lapkritį buvo sudarytas 10-ies asmenų komitetas. Vienas organizatorių buvo A. Naujokas – tuometis Kauno aukštesniosios technikos mokyklos fizinio lavinimo mokytojas, teisėjaudavęs per krepšinio varžybas.

Garsiu krepšinio teisėju jis tapo vėliau.

Ūgiu A. Naujokas neišsiskyrė. Nei prieškario, nei pokario metų krepšinio žvaigždžių sąrašuose jo nepamatysi. Tačiau teisėjauti pradėjęs dar prieš karą, sovietmečiu kaip teisėjas jis pasiekė didelių aukštumų. 1949 m. jam pirmajam iš lietuvių buvo suteikta sąjunginė krepšinio teisėjo kategorija.

„TSRS aštuonių miestų turnyre Kaune debiutavo A. Naujokas – šių varžybų teisėjas. Nors jo teisėjavimo stažas buvo gana didelis, tačiau tokio rango rungtynėms jis vadovavo pirmą kartą. Šis neaukšto ūgio, tvirto sudėjimo, dryžuotais marškinėliais vilkintis teisėjas visuomet būdavo ten, kur to reikėjo pagal žaidimo situaciją. Jo „sakalo akis“ nepraleisdavo nė vieno taisyklių pažeidimo. Aiškūs gestai nurodydavo taisyklių pažeidėjus, o „nusikaltėliai“ neretai jį palydėdavo savo nepatenkintu žvilgsniu. [...] A. Naujokas teisėjavo įvairiuose šalies miestuose drauge su geriausiais to meto arbitrais. [...] Turbūt nėra Lietuvoje miesto, kur šis krepšinio veteranas nebūtų vedęs krepšinio teisėjų kursų, seminarų, pats teisėjavęs“, – cituoja Stanislovą Stankų A. Naujoko mokinys (beje paties A. Naujoko laikytas geriausiu) Juozas Jankauskas knygoje „Lietuvos krepšinio teisėjai per laiko prizmę“.

Krepšinio teisėją A. Naujoką ir Lietuvos krepšininkus siejo ne vien sportas.

Rašo Stepas Butautas: „A. Naujoką, aistringą liaudies dainų mylėtoją, siejo artima draugystė su senesnės kartos krepšininkais, kuriems meilės lietuviškai dainai taip pat nestigo.

Krepšinio aikštelėje jokios draugystės, jokių žvaigždžių nepripažino. Visuomet teisėjaudavo griežtai, teisingai, kaip to reikėjo pagal teisėjo pareigas.“

KALNŲ SLIDINĖJIMAS. A. Naujokas buvo vienas kalnų slidinėjimo pradininkų.

1933-iaisiais Kaune buvo organizuoti pirmieji 45 dienų slidinėjimo kursai karininkams. 1934-aisiais į Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo programas buvo įtraukti ir slidinėjimo pagrindai. Slidinėjimo buvo mokoma kursuose Zarasuose. Jiems vadovavęs Kęstutis Vokietaitis pats to mokėsi Austrijoje. Jis perdavė savo studentams ir kalnų slidinėjimo patirtį.

A. Naujokas, kaip sporto specialistas, buvo išsiųstas į Šveicariją mokytis kalnų slidinėjimo trenerio darbo metodikos. 1937-aisiais surengtos pirmosios kalnų slidinėjimo varžybos Lietuvoje. Jas organizavo ir pats jose dalyvavo A. Naujokas.

„Į „Dainų slėnį“ susirinko 14 vyrų. Slalomo varžybas laimėjo K. Vokietaitis, o aš buvau antras“, – A. Naujoko prisiminimus citavo 1991-aisiais išleistas informacinis leidinys „Kalnų slidininkas“.

A. Naujokas šias varžybas surengė vos grįžęs iš Šveicarijos. Nuo tada Lietuvoje atsirado kvalifikuotas kalnų slidinėjimo specialistas, šią sporto šaką puoselėjęs daug dešimtmečių.

Vos Lietuvai atgavus Vilnių, A. Naujokas persikėlė į jį iš Kauno. Čia organizuodavo kalnų slidininkų varžybas ant Sapieginės kalvų.

Dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui sudėtingomis 1945-ųjų vasario sąlygomis jis čia suorganizavo varžybas, kuriose buvo ir slalomo rungtis.

Pokariu sovietų valdžia represavo nemažai Lietuvos sportininkų, sportinio gyvenimo aktyvistų. A. Naujokui pavyko išvengti tremties į Sibirą, nors jis buvo atsargos karininkas, o jo tėvas buvo vadinamasis „buožė“ – turėjo 20 hektarų žemės.

„Aš ilgai nežinojau, kad jis buvo karininkas ir išvengė išvežimo. Mes juk žinome, kad visa inteligentija buvo tremiama į Sibirą. Jis buvo įtrauktas į Kauno kariuomenės rezervą, bet persikėlė į Vilnių. Nesiafišavo. Dėl to pavyko išvengti tremties“, – pasakojo 1950-aisiais gimęs A. Naujoko sūnus Rimvydas, pats buvęs kalnų slidininkas.

Sūnų slidinėti tėvas paragino, kai šiam tebuvo 10 metų.

„Man, dešimties metų berniokui, parodė, kas yra kalnų slidinėjimas. Įstrigę atmintyje, kaip jis mane – pyplį – vežiodavo į sąjungines varžybas. Buvo ir į tenisą nuvedęs, kurį laiką žaidžiau. Neišbandžiau tik krepšinio, nors tėvukas mane vesdavosi ir į šio sporto varžybas“, – pasakojo R. Naujokas.

Pats A. Naujokas nėra garsus Lietuvos tenisininkas, tačiau mėgo ir šią sporto šaką.

„Dar nuo Kauno laikų tėvas pažaisdavo tenisą, vėliau – Vilniuje. Net būdamas pensininkas vesdavo sveikatingumo grupes: baseinas, tenisas vyresniems žmonėms“, – kalbėjo A. Naujoko sūnus.

Vis dėlto krepšinio, kalnų slidinėjimo varžybose, nekalbant jau apie tenisą, anot A. Naujoko sūnaus Rimvydo, jo tėvas dalyvaudavo ne taip dažnai.

„Tėvas retokai pats slidinėjo, nors vienas pirmųjų Lietuvoje pasidarė kalnų slidinėjimo slides. Jis buvo nepakeičiamas teisėjas. Smetoniškojo auklėjimo – griežtokas, bet teisingas“, – pasakojo R. Naujokas.



DARBAI. A. Naujokas buvo ne tik nepakeičiamas teisėjas, bet ir didelis entuziastas bei organizatorius. Visa jo šeima privalėjo padėti rengti varžybas.

„Dar ir dabar namie yra lagaminas su trasos vėliavėlėmis, starto ir finišo ženklais. Visa šeima buvo įkinkyta siūti“, – prisiminė R. Naujokas.

Teisėjauti tada buvo sunkiau nei šiais laikais.

„Anais laikais tokios aparatūros kaip dabar nebuvo, viską reikėjo matuoti sekundometrais, apskaičiuoti vidutinius laikus ir juos įrašyti į protokolus“, – pasakojo garsiojo kalnų slidinėjimo entuziasto sūnus.

R. Naujokas teigia, kad ryškiausi prisiminimai apie tėvą – pedagogas, dirbantis su jaunimu.

„Aš tėvą daugiausia prisimenu kaip pedagogą, visą laiką dirbantį su jaunimu. Ar Vilniaus universitete, ar Kauno kūno kultūros institute, ar jau vėliau Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Kai jis dėstytojavo Vilniaus universitete, jo studentai užimdavo labai geras vietas studentų žaidynėse. Tikriausiai dėl jo pasiaukojamo darbo“, – pasakojo R. Naujokas.

Antanas kartu sus studentais ar moksleiviais sportavo ir pats. Jo sūnus pasakojo, kaip jis dirbo su J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos jaunimu: „Šešias pamokas išdėstydavo taip: nuvesdavo į „Lokomotyvo“ stadioną ir – ne žiūri, kaip studentai slidinėja, bet pats su jais ratus suka. Tada grįždavo į mokyklą, o per kitą pamoką – vėl tas pat. Tokį užsigrūdinusį jį ir prisimenu.“

Anot sūnaus, A. Naujokas dirbo trijuose darbuose, kad aprūpintų šeimą.

„Visur – bėgte. Neįsivaizduoju, kaip jis suspėdavo“, – sakė R. Naujokas.

Su metais A. Naujokas vis labiau nuo krepšinio linko prie kalnų slidinėjimo.

Jis būdavo kviečiamas delegacijos vadovu, kai Lietuvos kalnų slidinėjimo rinktinė vykdavo į SSRS tautų spartakiadas.

„1980-aisiais mano tėvukas ir Romanas Milašius įkūrė Lietuvos kalnų slidinėjimo federaciją. Ji iki šiol sėkmingai gyvuoja“, – prisiminė R. Naujokas.

ŠEIMA. A. Naujoko žmona mirė, kai jai buvo 44-eri. Sovietų laikais ji dirbo konservatorijoje.

„Mama irgi buvo sportiškai aktyvi. Pagal Karolio Dineikos kvėpavimo pratimus vesdavo rytinę mankštą“, – pasakojo R. Naujokas.

Duktė Rita Naujokaitė-Maciulevičienė dirba Martyno Mažvydo bibliotekoje.

„Ji – labiau artistiškos natūros, nesportavo“, – sako R. Naujokas.

Pats Rimvydas dirba Valstybinio patentų biuro direktoriumi. Jis daug metų slidinėjo, buvo Lietuvos kalnų slidinėjimo rinktinės narys.

„Sportinis gyvenimas buvo jo kraujyje. Tas gyvenimas buvo toks: krepšinis – kelionės po Sovietų sąjungą, o be kalnų slidinėjimo neapsieidavo čia – Lietuvoje“, – apibendrino Antano Naujoko gyvenimą jo sūnus.

 

Antanas Naujokas

 

Gimė 1912 m. gegužės 30 d. Piliūnuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje.

Mirė 2002 m. gegužės 20 d. Vilniuje.

LTSR respublikinės (1945) ir sąjunginės (1949) kategorijos krepšinio teisėjas. SSRS garbės teisėjas (1974).

1938 m. baigė Aukštuosius kūno kultūros kursus, 1932 m. – Kauno karo mokyklą (atsargos jaunesnysis leitenantas).

1936–1940 m. – Kauno aukštesniosios technikos mokyklos, 1941–1943 m., 1948–1955 m., 1957–1963 m. Vilniaus universiteto, 1947–1948 m. Kauno universiteto Fizinio lavinimo katedrų dėstytojas, 1945–1947 m. perėjo dirbi į LVKKI Gimnastikos ir slidinėjimo katedros vedėju.

1948–1951 m. – KKSK valstybinis krepšinio treneris, 1954–1975 m. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos kūno kultūros mokytojas.

1975 m. – Valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ direktorius.

Vienas kalnų slidinėjimo Lietuvoje pradininkų.

Kūno kultūros rūmų Stalo teniso komiteto pirmininkas (1937–1940).

III Europos vyrų krepšinio čempionato Organizacinio komiteto narys (1938–1939), Lietuvos krepšinio sekcijos (federacijos) pirmininkas (1945–1946).

Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris (1946).

Nuo 1934 m. – aktyvus krepšinio teisėjas, Lietuvos krepšinio teisėjavimo mokyklos ir kultūros formuotojas, daug prisidėjęs prie krepšinio teisėjų rengimo Lietuvoje.

SSRS aštuonių stipriausiųjų miestų turnyro Kaune vyriausiasis teisėjas (1945).

Europos moterų krepšinio čempionato Maskvoje Techninės komisijos narys (1952).

Pirmosios SSRS tautų spartakiados krepšinio varžybų teisėjas (1956).

Pirmasis lietuvis, išrinktas į geriausiųjų SSRS teisėjų dešimtuką (1952).