Žygį į Londoną pradės Klaipėdoje

Vienintelė Lietuvos treko dviratininkė, dalyvausianti Londono olimpinėse žaidynėse, Simona Krupeckaitė pasirengimą svarbiausiam ketverių metų startui pradės Klaipėdos treke. Čia nuo kitos savaitės vidurio startuos pasaulio vicečempionės treniruočių stovykla.
 

Į uostamiestį kartu su vyru ir treneriu Dmitrijumi Leopoldu sportininkė galės keliauti naujutėliu automobiliu „Alfa Romeo Giulietta“, ant kurio šonų užrašyta dviratininkės pavardė. Mašinos raktelius S. Krupeckaitei penktadienį įteikė bendrovės „Autobrava“ vadovas Linas Paulauskas.
 

Iki šiol S. Krupeckaitė važinėjo su universalu „Alfa Romeo 159 Sportwagon“, kurį „Autobrava“ jai įteikė bendradarbiavimo pradžioje, 2009 metais.
 

Liepos 27 d. startuosiančiose Londono olimpinėse žaidynėse 29 metų S. Krupeckaitė dalyvaus keirino (grupinio sprinto) ir asmeninio sprinto rungtyse. Pastarojoje ji balandį tapo pasaulio vicečempione. Finale lietuvė teisėjų sprendimu nusileido britei Victoriai Pendleton.
 

Simona, koks yra jūsų pasirengimo olimpiadai grafikas?
Kadangi visus treniruočių planus kuria mano treneris, negaliu visai tiksliai pasakyti.
 

Kitos savaitės viduryje išvykstame į treniruočių stovyklą Klaipėdoje. Ten tikrai neblogas trekas, vasarą labai gerai juo pasinaudoti, sustiprinti jėgas. Po to grįšime į panevėžį iš ten vėl keliausime į stovyklas. Viskas vyksta pagal tam tikrą grafiką – jėgos, greičio, išvermės lavinimas.
 

Nemažai sportininkų svarbiausioms varžyboms rengiasi aukštikalnėse. Ar jūs neplanuojate kilti į kalnus?
Nelabai mėgstu aukštikalnių, grįžusi iš jų jaučiuosi pavargusi. Kiek kartų bandėme, man nelabai patinka. Nors treneris gal ir norėtų ten padirbėti,  aš paprašiau, kad nevažiuotume į aukštikalnes. Treniruosimės Lietuvoje.
 

Anksčiau tokiu metu dar dalyvaudavote komercinėse varžybose. Ar šiemet jų atsisakėte?
Treneriui nurėtųsi, kad dalyvaučiau kokiose nors varžybose, nes papildomas startas – naudingas. Bet aš noriu praleisti šį pasirengimo etapą kuo ramiau, nes pastarieji startai parodė, jog psichologiškai esu pakankamai stipri. O tie visi pasispardymai varžybose nepadeda susitelkti į   save, į jėgą, techniką.
 

Pasaulio čempionate per sprinto finalą buvau diskvalifikuota. Tai stengsiuosi kuo daugiau dėmesio skirti savo technikai – kuo gražiau sėdėti ant dviračio, neliesti varžovių, kad nebebaustų, noriu susitelkti, nesiblaškyti į šalis. Dabar liko finišo tiesioji. Mano tikslas - ramiai dirbti savo darbą ir siekti rezultatatų.
 

Bet komercinės varžybos duoda finansinę naudą?

Tokie ten ir finansai – 200 eurų. Neverta.
 

Ar jau išbandėte naują dviratį, kuris jums buvo nupirktas Australijoje?

Dar ne. Kol kas renkame detales. Lietuvoje jų nenueisi ir nenusipirksi. Tenka užsisakinėti. Šiandien iš Japnijos turi atkeliauti didelė siunta detalių. Norint turėti gerą daiktą, reikia palaukti.

Ar jau nusprendėte, kuriuo dviračiu – senuoju ar naujuoju - lenktyniausite Londone?
Geresniu (juokiasi). Reikės išmėginti. Pamatysime. Man atrodo, kad jie bus labai panašūs. Tik naujas bus šiek tiek lengvesnis. O važiuojant man neturėtų jaustis didelio skirtumo. Tikiuosi, kad naujasis bus greitesnis.
 

Kuo skiriasi jų techninės charakteristikos?
Naujojo rėmo konstrukcija lengvesnė. Dima stengiasi surinkti kuo lengvesnes detales. Reikėtų jį palengvinti apie pusę kilogramo. Gal tai skamba juokingai, kai žinai, kad dabartinis mano dviratis sveria 7 kg 300 g. O minimali leistina riba 6 kg 800 g. Bandysime priartėti prie minimalaus leistino svorio. Važiuojant, kai lemiasi tūkstantosios sekundės dalys, tas pusė kilogramo turu įtakos.
 

Jei dviratį surinkinės taip ilgai ir galėsi jį išbandyti likus vos mėnesiui iki olimpiados, ar nebus per vėlu prie jo pratintis?
Kai grįšim po mėnesio, jau bus visos detalės, o Dima yra dviračių surinkimo maniakas, surinks per porą dienų. Aš po pusvalandžio galėsiu pasakyti, ar jaučiasi skirtumas.
 

Ar dviratis gerokai brangesnis nei „Alfa Romeo Giuletta“?
Nemanau. Tiksliai negaliu pasakyti, kokia jo kaina. Juk jei uždėti naujausio modelio ratus, jų komplektas kainuoja 5000 eurų. Senesnio modelio ratai – 3000 eurų. Tai didelis skirtumas.


 

Bandysite susireguliuoti mitybą, kad pati būtumėte lengvesnė?
Kad numesčiau pusę kilogramo? Neturiu iš ko. Pačiai sunkiau atsikratyti svorio, nei numesti nuo dviračio.
 

Jūsų meniu sudarinėja treneris, ar tai darote pati?
Bendrai. Šaldytuvas tas pats. Kažkokių didelių paslapčių ar uždavinių, kaip maitintis, nėra. Žinoma, prisilaikai kažkokių įpročių. Bandau susireguliuoti svorį, kad jis neaugtų. Arba atvirkščiai, padidėtų.
 

Kokio populiaraus produkto nėra jūsų šaldytuve? Gal alaus?
Šito kaip tik ir būna. Net nežinau. Man ne šaldytuve, o parduotuvėse trūksta daržovių. Italijoje vien salotų daugybė rūšių. Mes dažniausiai valdome mėsą, salotas, žuvį. Pyragų nėra, nes niekas neiškepa.
 

Ar jau aišku, kada vyksite į Londoną?
Liepos 30 d., prieš pat startus. Sėdėti ir žiūrėti, pergyventi,  kaip varžovai treniruojasi, nėra tikslo.
 

Pats pasirengimas prieš olimpiadą ar bus kitoks, nei prieš kitas varžybas?
Visada sakau, kad reikia turėti patikrintą sistemą, nebūtina kažką iš esmės keisti. Žinoma, pamatai, kokių naujų idėjų, pritaikai. Jau ketverius metus iš eilės mes užimame aukštas vietas. Reiškia sistema yra. Vyras yra pakankamai kompetetingas, žino, ką reikia daryti.
 

Kas labiau jaudinasi artėjant olimpiadai – jūs ir vyras?
Niekas. Žinoma, atsakomybė didesnė vyrui. Jis bus kaltas, jei aš blogai pasirodysiu (juokiasi). Dima labai jaudindavosi anksčiau, prieš metus ar dvejus. Dabar atsirado pasitikėjimas savimi, kaip treneriu. Mes dirbame kartu, ir jei kas nesiseka, tada reikia kažką keisti. O dabar po truputį einame pirmyn ir nusiraminome. Olimpiadai maksimaliai ruošiasi visi. O bus, kaip Dievas duos. Visi sportininkai, treneriai, medicinos darbuotojai daro viską, ką gali geriausiai. Visų tikslas – užkopti kuo aukščiau. Negaliu pasakyti, kad būsiu galva aukštesnė, nes varžovės – tokio paties lygio, to paties siekia. Pasireikš įgimtos savybės, ne įgytos. Reikia nusiraminti ir dirbti savo darbą, o ne galvoti apie tai, kaip bus... Norisi stovėti kuo aukščiau ant pjedestalo. Bet kai to nori visas pasaulis, sunku iš anksto nuspėti.
 

Kurią rungtį galėtumėte pavadinti sava – keiriną ar sprintą? Kurioje yra mažiau loterijos?
Loterija yra abiejuose rungtyse. Sprintas gal labiau nuspėjamas, nes važiuoji tik dviese, nėra grupės. Pasaulio čempionate visos stipriausios pusfinalyje pateko į vieną grupę, o kitoje buvo tik dvi stipresnės dviratininkės. Taip lėmė burtai Keirine paprasčiau, nes kontroliuoti grupę yra kiek lengviau, nei kontroliuoti vieną žmogų. Žmonės – kaip avių banda. Vienas bėga, kiti iš paskos pasileidžia. Veikia bandos instinktas. Kai su vienu kovoji, turi perprasti jo psichologiją, logiką, darbą, taktiką, jėgas, išvermę. Yra daugybė aspektų.
 

Mes labiau akcentuosime keiriną, nes tai bus pirmoji rungtis. Keirinas man labiau patinka – viena diena, trys važiavimai ir viskas. Nereikia, kaip sprinte, dvi dienas vargti.
 

Gal tai, kad nepatekote į olimpines komandų sprinto varžybos, iš dalies bus privalumas – mažiau rungčių?
Iš dalies, taip. Kitos stipriausios sportininkės pirmą dieną važiuo komandinį sprintą. Ir pavargs, o aš būsiu pailsėjusi. Kita vertus, gal jos bus dar stipresnės pasitreniravusios.
 

Ar jums sudrumstė ramybę tai, kad australė Anna Meares atėmė iš jūsų sprinto pasaulio rekordą?
Sudrumstė. Ji viena greičiausių pasaulio dviratininkių. Bet išlaikyti tokią sportinę formą iki olimpiados bus sudėtinga.
 

Tai gal ji suklydo vertindama savo galimybes?
Nemanau. Tikriausiai buvo tokia taktika, nes namie ji žino kiekvieną treko centimetrą. Jei treneriai sužais taip, kad A. Meares pasieks sportinės formos piką tiek pasaulio čempionate, tiek olimpinėse žaidynėse, bus stipru.
 

Ar jums dar realu atsikovoti rekordus, ar neverta net stengtis?
Realu. Viskas įmanoma. Bet nematau reikalo. Kai pasiekiau 500 m pasaulio rekordą, buvo sunku patikėti. Daug metų negalėjau važiuoti greičiau nei per 34 sek. O kai pradėjau važiuoti 33 sek., atrodė lyg virš galimybių ribos. Kai dirbi, matosi, kad gali geriau važiuoti. Tada ir gimsta rekordas. 200 m irgi taip buvo. Važiuoji ir matai, kad gali. O tam specialiai rengtis neverta.
 

Kas labiausiai įsiminė iš pasaulio čempionato Australijoje?

Kai vartau nuotraukas, prisimenu, kad mane diskvalifikavo, neleido pakovoti dėl aukso. Tai ne nuoskauda, o paskatinimas, spyris į šikną, kad greičiau važiuočiau. Kad vėl taip neatsitiktų.
 

Ar po olimpinių žaidynių persėsit į BMW – toks apdovanojimas Lietuvoje bus skirtas olimpiados prizininkais tapusiems lietuviams?
Nežinau. Reikia gerai pagalvoti. Įvertinsim „Giulette“ ir pamąstysim. Gal parduosime BMW ir dar dvi nusipirksime

Žmonės kartais duoda vardus savo mašinomis. O gal jūs savo dviratį kaip nors vadinate?
Ne. Jį tiesiog myliu. Meilutis. Mano septyni su puse kilogramo (juokiasi).