Tikslas – olimpiados finalas

M. Griškonis nuo sausio mėnesio po dvi tris savaites paeiliui dalyvavo trijose treniruočių stovyklose Ispanijoje. Į namus grįždavo maždaug tik savaitei.
Po to kartu su Lietuvos irklavimo olimpine rinktine (Donata Vištartaitė, Saulius Ritteris, Rolandas Maščinskas) treniravosi Šveicarijoje. Šią šalį sportininkas tiesiog dievina, kaip, beje, ir joje gaminamą šokoladą, kurio visada parsiveža namo ir lauktuvių draugams.

Iš Šveicarijos irkluotojai pasuko į Italiją, kur Piediluco miestelyje dalyvavo pirmosiose šio sezono irklavimo varžybose – tarptautinėje regatoje „Memorial d’Aloja“, kurioje jėgas bandė 26 pasaulio šalių irkluotojai. Ten M. Griškonis buvo greičiausias iš vienvietes irklavusių sportininkų.

Lietuvos irkluotojai tik praėjusią savaitę grįžo iš Italijos, o gegužės 4–6 d. Belgrade dalyvaus Pasaulio taurės pirmo etapo varžybose.

Mindaugai, kaip sekėsi treniruočių stovyklose Ispanijoje?
Pirmoje stovykloje buvau visiškai vienas – be jaunimo ir trenerio Alfonso Mikšio. Treniravausi su Estijos rinktine, o per kitas treniruočių stovyklas jau buvo ir mūsų irkluotojų, ir treneris. Nuo sausio 4 d. Ispanijoje irklavome, treniravausi po kelis kartus per dieną.

Krūviai buvo dideli, gerinau aerobinę bazę. Pradėjau net baimintis, kad nepersidirbčiau, buvau labai užsidegęs – save turėjau net pristabdyti. Artėjant vasarai darbas vis intensyvės, greitės. Balandžio 13 d. startavau savo pirmosiose varžybose Italijoje – pavasario regatoje. Suvažiavo treniruočių stovyklose Europoje dalyvavusių šalių irkluotojai. Sekėsi gerai – abi dienas buvau pirmas.

Ar po didelių krūvių nesiskundi sveikata?
Irklavimas – ištvermės sportas, irkluotojams labai svarbu, kad gerai funkcionuotų svarbiausi organai – širdis, plaučiai, kepenys. Po kiekvienos treniruočių stovyklos tikrinamės sveikatą Lietuvos edukologijos universitete pas profesorių Juozą Skernevičių. Stebime savo fizinį ir funkcinį pajėgumus. Trumpam grįžęs namo irgi sportavau – arba „Žalgirio“ irklavimo bazėje, arba klube „Impuls“, kur turiu metinį abonementą. Ten daugiausia stengiausi atsigauti.

Skųstis niekuo negaliu. Man sudarytos visos sąlygos gerai pasirengti olimpinėms žaidynėms – tik, kad negaučiau traumos, nebūtų jokių negalavimų, kad galėčiau psichologiškai stipriai nusiteikti rengtis pačiam sunkiausiam olimpinių žaidynių etapui.



Būnat stovyklose tave tikriausiai pasiekė žinia, kad laikraščio „Sportas“ ir interneto portalo „sportas.info“ skaitytojai tave išrinko geriausiu 2011 m. Lietuvos sportininku. Kaip į tai reagavai?
Labai nustebau, o man maloniausia, kad prieš 50 metų „Sporto“ laikraščio skaitytojai geriausiais metų sportininkais taip pat išrinko irkluotojus – Antaną Bagdonavičių ir šviesaus atminimo Zigmą Jukną. Po daugelio metų geriausias Lietuvos sportininkas – vėl irkluotojas, man tai nepaprastai malonu. Geriausiu metų sportininku mane išrinko ir Lietuvos sporto žurnalistai.

Nuskriaudžiau penkiakovininkę Laurą Asadauskaitę ir boksininką Egidijų Kavaliauską, nors jie taip pat buvo verti tapti geriausiais. Save būčiau bandęs įrašyti į trejetuką.

Tačiau Lietuvos irklavimo federacijos organizuotuose rinkimuose nebuvai pirmas, ar nenusiminei?
Man tai buvo lyg spjūvis į veidą. Lietuvos irklavimo federacija renka ne stipriausią, o greičiau aktyviausią irkluotoją. Tokius rinkimus turėtų laimėti stipriausias irkluotojas, pasiekęs pačių svariausių pergalių, o ne aktyvumu išsiskiriantis sportininkas.

Tikrai nežinau, kaip tie taškai buvo skaičiuojami. Apskritai nemanau, kad tikslinga skaičiuoti reitingo taškus. Jeigu, tarkime, disko metikas Andrius Gudžius taptų pasaulio jaunimo čempionu, o suaugusiųjų čempionate būtų ketvirtas ar penktas, tai kažin ar jis būtų geresnis disko metikas už Virgilijų Alekną? Manau, kad tikrai ne.

Kas tavęs šiemet lauks be Londono olimpinių žaidynių?
Trejos Pasaulio taurės varžybos, kurių pirmas etapas vyks Belgrade, o kiti – Vokietijoje ir Šveicarijoje. Po olimpinių žaidynių prabėgus mėnesiui vyks Europos čempionatas. Laukia ypač sunkus sezonas. Pats atsakingiausias startas – per Londono olimpines žaidynes, o kitas varžybas nustumiu į antrą planą.

Atsižvelgiant į tai, kaip seksis Londone, bus matyti, ar verta dalyvauti Europos čempionate. Matysiu, jei bus sveikatos, – reikės dalyvauti.

Tai bus tavo antrosios olimpinės žaidynės – debiutavai Pekine, tad kokias viltis puoselėji?
Olimpinės žaidynės – neprognozuojamas dalykas, per jas dažnai sezono lyderiai net nelaimi medalių, neišlaiko psichologinės įtampos. Turi būti susikaupęs būtent tą valandą – privalai pasiekti patį geriausią rezultatą, dėl kurio aukojaisi ketverius metus.

Nenoriu būti pagyrų maišas ir muštis į krūtinę, bet tikiuosi pasirodyti geriau nei per Pekino olimpines žaidynes, kai užėmiau aštuntąją vietą. Londone labai norėčiau irkluoti finale ir kovoti dėl kuo aukštesnės vietos.

Kas tavo pagrindiniai varžovai?
Jų labai daug. Apie 10 sportininkų yra panašaus lygio. Patys stipriausi – Čekijos ir Naujosios Zelandijos vienviečių irkluotojai, o visi kiti – panašūs.

Ankstesniais metais buvai pasirašęs kontraktą su vienu Lenkijos akademinio irklavimo klubu, ar dar jis galioja?
Galioja, kontraktas baigsis po Londono olimpinių žaidynių ir, tikiuosi, kad lenkai su manimi jį pratęs. Lenkų klubas mane truputį paremia finansiškai.
M. Griškonis Londone tikisi pasirodyti geriau nei Pekine.