Petras Milašius - olimpinis čempionas!

Petras Milašius – vienas praeityje garsių slidininkų Kazio, Irenos ir Alytės Milašių šeimos narių. Nuo slidžių šis Salako ir Turmanto pagrindinių mokyklų kūno kultūros mokytojas nenulipa ir dabar. Šiemet rugsėjo 8 d. jis minės savo garbingą 60 metų jubiliejų. Šią žiemą jis sau pateikė puikią dovaną – tapo pirmųjų veteranų olimpinių žaidynių čempionu. Tai pati svariausia sportininko pergalė slidinėjimo trasose. Šiemet P. Milašius dalyvavo ir Lietuvos slidinėjimo sprinto čempionate Ignalinoje – komandinėse varžybose su 12 metų už save jaunesniu Gintautu Černiausku užėmė ketvirtą vietą.
 

Kaip sugalvojote išbandyti jėgas su jaunimu?
Nuostabi gamta mane išprovokavo. Tiesiog negalėjau sėdėti namie, kai už lango buvo tokia puiki žiema. O varžybų mums, veteranams, labai trūksta. Kai tik pasitaiko proga kur nors parungtyniauti, sėdu į automobilį ir važiuoju. Per Lietuvos čempionatą buvo puiki galimybė ne tik pasitikrinti savo jėgas su jaunimu, bet ir sugrįžti į tas trasas, kuriose rungtyniavau prieš daug metų. Slidinėju nuo vaikystės, bet turėjau net 15 metų pertrauką. Dabar net negaliu įsivaizduoti, kodėl taip įvyko.
 

Gimėte ir augote sniegingame Dūkšte, pati gamta tikriausiai jus vertė slidinėti?
Dūkšte anksčiau slidinėjimas buvo labai populiarus. Turėjau puikius kūno kultūros mokytojus, kurių vienas – Bronius Šimkūnas – buvo didelis slidinėjimo entuziastas. Didelę įtaką man darė brolis, daugkartinis Lietuvos čempionas, Vilniaus pedagoginio universiteto (anksčiau – instituto) profesorius Kazys Milašius, slidinėti pradėjęs 1969 metais. Pakui jį – ir aš su sesutėmis Irena bei šviesaus atminimo Alyte. Tai buvo nuostabūs laikai. Visi baigėme Vilniaus pedagoginį institutą, įgijome specialybes. Institute mus treniravo puikūs treneriai ir slidininkai Birutė ir Juozas Skernevičiai. Jie mums skiepijo meilę slidinėjimui. Jeigu Lietuvoje būtų buvusios geresnės sąlygos, būčiau galėjęs pasiekti ir svaresnių pergalių. Įskiepyta meilė slidinėjimui išliko iki šių dienų, žiemą negaliu gyventi be slidžių.
 

Ko gero, esate vienintelis slidininkas Salake?
Tikrai taip. Salako pagrindinėje mokykloje slidinėjimas nepopuliarinamas, vaikai neturi slidžių. Į Salaką važinėju dukart per savaitę ir vedu kūno kultūros pamokas. Zarasuose gyvenu nuo 1975 m., tačiau čia man irgi nėra lengva – neturiu kolegų, su kuriais galėčiau treniruotis ir važinėti po varžybas. Vienas treniruojuosi, vienas važinėju į varžybas. Vasarą keliauju į Visaginą, kur miškuose važinėju dviračiu arba riedučiais. Žiemą važiuoju į Visaginą arba Ignaliną. Tie važinėjimai atima nemažai laiko ir jėgų. Tačiau kai yra tikslas, noras, visi vargai pasimiršta. Man slidinėjimas – didelis malonumas ir sveikata. Kai sportuoju, jaučiuosi gerokai stipresnis, niekada nesergu. Į slidinėjimą kalbinu sugrįžti ir savo brolį Kazį, tačiau jis labai užsiėmęs ir negali tiek laiko skirti pratyboms, kad galėtų dalyvauti pasaulio veteranų čempionatuose. Man – kitos sąlygos. Po pamokų galiu leisti sau paslidinėti.
 

O koks tas jūsų tikslas?
Būti pasaulio veteranų slidinėjimo elite, per pasaulio čempionatus patekti į dešimtuką. Pasaulio čempionatuose dalyvauju nuo 2005 metų. Jau šeštus metus jų nepraleidžiu, pasirodau gana sėkmingai, savo amžiaus grupėje vis patenku į dešimtuką. 2007 m. Suomijoje per pasaulio veteranų čempionatą pelniau sidabro medalį.
 

Prisiminkite Slovėniją, kur buvo surengtos pirmosios veteranų olimpinės žaidynės.
Rungtyniavau 55–59 metų sportininkų grupėje, čempionu tapau 10 km distancijoje klasikiniu stiliumi. Tapti veteranų olimpiniu čempionu – nepakartojamas ir didingas jausmas. Norėčiau sulaukti ir antrųjų žaidynių, tačiau gyvenimas parodys, kaip klostysis tolesnė mano sportinė karjera. Dar neaišku, nei kada, nei kur vyks antrosios žaidynės. Veteranų olimpines žaidynes irgi planuojama rengti kas ketverius metus. Šiemet dalyvavau ir pasaulio veteranų čempionate, tačiau sekėsi prasčiau – 30 km distancijoje buvau šeštas, o 45 km nuotolyje – aštuntas. Į varžybas važinėju už savo pinigus, man šis sezonas kainavo daugiau kaip 10 tūkst. litų. Kartais tų pinigų būna gaila, nes nesu turtuolis, bet dėl slidinėjimo galiu ryžtis viskam. Kitais metais pasaulio veteranų čempionatas vyks Kanadoje, labai noriu jame dalyvauti. Tačiau jau nebeliko pinigų, išleidau visas santaupas ir, matyt, teks likti namie. Iškilo problema, ar toliau sportuoti, ar baigti savo sportinę karjerą. Jeigu atsirastų rėmėjų ir jie man suteiktų viltį, tikrai važinėčiau! Slidinėju nuo vaikystės, bet turėjau net 15 metų pertrauką. Dabar net negaliu įsivaizduoti, kodėl taip atsitiko.