Gitarą iškeitė į meškerę

Žinomas atlikėjas ir dainų autorius Aleksandras Makejevas be muzikos turi dar vieną aistrą – žvejybą.Kovo mėnesį jis debiutavo varžybose – atstovavo Trakų komandai per draugijos „Žalgiris“ žaidynių poledinės žūklės varžybas Elektrėnuose. Muzikantas apie aukštą vietą negalvojo ir teigė, kad jo pagrindinis tikslas – dalyvauti.

„Esu tik mėgėjas, žvejoju savo malonumui. Jeigu prastai pasirodysiu – dėl to neišgyvensiu. Labai mėgstu gamtą, su meškere mane galima pamatyti ir žiemą, ir vasarą. Trakai – ežerų kraštas, o aš gyvenu prie ežero, todėl būtų nuodėmė nežvejoti. Tačiau Trakuose yra ir tokių piliečių.

Dabar bandau laimę varžybose, Elektrėnų mariose žvejoju pirmą kartą gyvenime – puikus oras, užkimba vienas kitas ešeriukas, tikras smagumėlis. Žalgiriečių varžybose sugavau daugiau kaip kilogramą žuvyčių, tai puiku. Šaunu dieną praleisti gryname ore, patirti teigiamų emocijų. Man svarbiausia – pabūti gamtoje, pabėgti nuo kasdienybės“, – sakė A. Makejevas.

Žvejybos srityje – mėgėjas, muzikos erdvėje – profesionalas, puikiai derinate abi sritis...
Kur kas geriau sekasi muzikos srityje. Muzikanto karjerą pradėjau 1990 m., su draugu įkūrėm grupę „Šiukšliadėžė“. Rašau dainas ir pats dainuoju, dar kuriu ir kitiems. Mano kūrinius atliko Jurga Šeduikytė (dainos „Niekas negirdi“, „Sulaukę rudens“), merginų grupės „69 danguje“ (daina „Supermergaitės“), „Olialia pupytės“ ir kt.
Savęs nelaikau garsiu, Lietuvoje esu kiek žinomas. Rašau muziką ir serialams – 2004 m. išleisto mano albumo „Tyliai saldžiai“ daina „Dar tūkstantį kartų“ buvo pasirinkta kaip pagrindinė lietuviško serialo „Nekviesta meilė“ daina. Jame, beje, suvaidinau ir epizodinį vaidmenį. Mano dainų tekstuose dominuoja įvairios ironiškos temos – meilė, mirtis, karas, narkotikai, kriminalai... Your browser may not support display of this image.

Ar jums geri buvo praėjusieji metai?
Nesiskundžiu. Visada turiu daug darbo, koncertų. Kai nuo nemažo krūvio pavargstu, imu meškerę ir einu prie ežero. Per savaitę būtinai du tris kartus žvejoju. Vanduo mane labai teigiamai veikia, o jei dar kokia žuvelė užkimba – tai iš viso nuostabu.



Gimėte ir augote Trakuose – Lietuvos irklavimo sostinėje, tačiau irklų į rankas neimate, o tik meškerę. Ar seniai žvejojate?
Nuo ketverių metų. Manau, kad tai šeimos tradicija, visi po truputį mėgsta pažvejoti. Ketverių metukų dukra Neringa dar per maža, bet, manau, ją taip pat išmokysiu šio džiaugsmo.

Koks jūsų didžiausias laimikis?
Dideliais negaliu pasigirti. Esu pagavęs kelias lydekas, sveriančias po 3 kg, o kelias – po 1,7 kilogramo.

Kuris ežeras jums pats laimingiausias?
Turbūt mano – Bernardinų, prie kurio gyvenu.

Bet žuvų tikriausiai nevalgote?
Kodėl? Valgau. Ir pats žuvis moku paruošiu. Ir kepu, ir rūkau.

Esate nusipirkęs gerą aprangą, batus – su tokia amunicija greičiausiai jokie speigai nebaisūs?
Ją jau seniai nusipirkau, tokia apranga žvejui būtina.

Gal ir dainų apie žvejybą esate sukūręs?
Esu sukūręs muzikinę pasaką vaikams „Ešeriukas Valentukas“, ji buvo pristatyta, rodos, 2009 metais. Dar anksčiau Alytaus piliakalnio papėdėje per roko operos „Žuviaganys“ premjerą atlikau vieną pagrindinių vaidmenų.

Ar kūrybingi jums žada būti šie metai, gal tikitės išleisti naują albumą?
Nežinau, dabar rašau dainas, jas transliuoti duoda radijo laidoms. Taip ir gyvenu, ar čia visiems skųsiesi? Jeigu kasdien gaudyčiau žuvis, gal ir iš jų išgyvenčiau (šypsosi).