Ėjikai Afrikoje treniravosi greta liūtų

Sėkmingai olimpinį sezoną pradėjo Lietuvos ėjikai, pasiekę puikių rezultatų ir įvykdę olimpinius normatyvus.

Apie ėjikų džiaugsmus ir rūpesčius – pokalbis su Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos (LSĖA) prezidentu Kastyčiu Paviloniu.

Šie metai – olimpiniai. Kaip rengiatės svarbiausiam metų startui, kiek sportininkų jau įvykdė olimpinius A ir B normatyvus?
Pasirengimas buvo suplanuotas dar anksti rudenį. Numatytos treniruočių stovyklos ir kontrolinės varžybos. Nerimą kėlė tik sujauktas Lietuvos čempionatų kalendorius.

Turime jau patikrintą pasirengimo pagrindinėms sezono varžyboms modelį. Mūsų grupės ėjikai, išskyrus Sonatą Milušauskaitę, priklauso sporto klubui „Interwalk“. Didelių korekcijų nebuvo, tačiau padidinome bendro ir specialaus fizinio pasirengimo apimtis.

Lapkričio–gruodžio mėnesiais per antrąsias treniruotes daug plaukiojame, sportininkai įveikdavo po 2–3 kilometrus. Kitomis savaitės dienomis, tempdami automobilio padangas, po pietų eidavome į kalną ir „surinkdavome“ po 7–8 kilometrus.

Kaip visada atėjus žiemai, sausio–vasario mėnesiais išvykome į šiltus kraštus, išvengėme sniego, ledo, gripo epidemijų. Šių metų sausį praleidome Maroke, vasarį išvykome į Pietų Afrikos Respublikoje esančius Drakono kalnus.

Treniravomės geromis sąlygomis 2 km aukštyje, netoli Krugerio parko. Iš arti pamatėme liūtų, raganosių, begemotų, žirafų. Šioje vietoje stovyklavome pirmą kartą – tai vokiečių, skandinavų ėjikų pamėgti kalnai.

Šiuo metu penki ėjikai yra įvykdę olimpinius normatyvus. Praėjusiais metais A normatyvai pakluso Kristinai Saltanovič ir Brigitai Virbalytei. Jos ramiai, nuosekliai rengiasi olimpiniam startui. Trys sportininkai – B. Virbalytė, Neringa Aidietytė ir Marius Žiūkas – Šveicarijoje pasiekė savo asmeninius rekordus, o Neringai ir Mariui, be to, pakluso ir A normatyvas.

Tikimės, kad A normatyvą įvykdys ir S. Milušauskaitė. Galime gauti rebusą, kam neteks vykti į olimpines žaidynes, nes keturios ėjikės bus įvykdžiusios A normatyvą.

Vyrų grupėje 20 km nuotolio lyderis aiškus – M. Žiūkas. 50 km distancijoje po Pasaulio taurės varžybų išsispręs, kas vyks į Londoną. B normatyvą įvykdė Tadas Šuškevičius, bet tai padaryti dar gali 1–2 ėjikai.

Tikimės, kad olimpiadoje dalyvaus trys moterys ir po vieną vyrą 20 bei 50 km distancijose. Viliuosi, kad dar gali prisidėti ėjikų. Dabar dar anksti juos įvardyti.

Geriausi Lietuvos ėjikai praleido šių metų šalies žiemos čempionatą, kas atsitiko?
Kiekvieno sportininko garbės reikalas dalyvauti nacionaliniame čempionate. Kadangi pasirengimo terminai neleido jėgų bandyti bendrame čempionate (per pasaulio uždarų patalpų čempionatą nėra ilgųjų nuotolių, ilgų metimų, ėjimo rungčių), buvo maždaug sutarta, kad ėjikai galės rungtyniauti sausio 28 d. per Lietuvos taurės varžybas.

Mes specialiai nusipirkome bilietus, kad galėtumėm laiku grįžti iš treniruočių stovyklos. Bet namie likę treneriai, pritariant Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) vadovams, padarė kitaip. Skubiai teko suorganizuoti kitas varžybas, nes ėjikams per LLAF taurės varžybas nebuvo leista rungtyniauti.
Ėjikams teko rungtis vėlai vakare, tačiau jie vis tiek pasiekė puikių rezultatų. Per Lietuvos čempionatą geriausi mūsų ėjikai buvo išvykę į treniruočių stovyklą. Čempionais tapo visa minute lėčiau už tikruosius lyderius einantys sportininkai. Vyrų grupės nugalėtojas net nebūtų patekęs tarp prizininkų.



Ar ir toliau įtempti LSĖA santykiai su LLAF?
Santykiai su LLAF paaštrėję dėl to, kad nesiskaitoma su geriausių sportininkų ir jų trenerių nuomone. Pasirengimo planas buvo visiems pateiktas dar rudenį.

Mes dažnai su LLAF generaline sekretore, labai profesionalia vadybininke ir puikia moterimi Nijole Medvedeva kalbamės ir sutariame, prieiname bendrą nuomonę. O po kiek laiko – viskas staiga pasikeičia. Suprantame, kad jai surištos rankos. Bet atrištos tiems, kurie rinktinėje neturi sportininkų. Jie mano, kad man daro blogai. O juk daro olimpiečiams. Nebuvo sureaguota į olimpiečių pageidavimą, kad Lietuvos vasaros čempionatą, kaip visada, reikia rengti vasaros pradžioje Alytuje, o ne balandžio 21 d. Birštone, kaip nutarė LLAF.

Alytuje turėtų susirinkti nemažai pajėgių užsienio šalių ėjikų, dalyvaus visi mūsų pajėgiausieji. Iš esmės čia vyks tikrasis Lietuvos čempionatas. Įsteigti solidūs piniginiai prizai pirmąsias aštuonias vietas užėmusiems ėjikams. Geriausiems Lietuvos ėjikams vėl bus įteikti prof. Jono Vainausko ir Alytaus garbės piliečio Vytauto Zambacevičiaus specialūs ir piniginiai prizai.

Varžybos Alytuje žinomos visame pasaulyje, jos jau vyks 38-ąjį kartą. Ne veltui Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF) pati pasiūlė ir joms suteikė „Challenge“ varžybų statusą. Tikimės sulaukti svečių bent iš 20 valstybių. Labai malonu, kad miesto vadovai vertina šį renginį, kuo galėdami prisideda prie jo sėkmės, įskaitant ir nemenką finansinę paramą.

Mane tik liūdina, kad pas mus prisiprašomas šalies čempionatas, o pamirštami sportininkai. Už aukštą pasiektą rezultatą, papuošiantį varžybas, įteikiama plastikinė taurė, kainuojanti 20 litų. Alytus sudaro galimybę nugalėtojui papildyti savo piniginę 6 tūkst. litų.

Dabar žiūrovai išrankūs, jiems reikia sporto žvaigždžių, nori pajusti didelių varžybų dvasią. 

 Ar pastaruoju metu Lietuvoje atsiskleidė naujų ėjimo talentų?
Lietuva visada buvo turtinga ėjimo talentais. Surandame ir išugdome  vaikų,  jaunučių, jaunių. O po to ? Po to jie dingsta, į rinktinę neateina. Priežasčių daug. Viena pagrindinių - kiekvieno trenerio noras paimti vaiką ir jį „padaryti“ olimpiečiu. Viskas suplakama į vieną krūvą: darbas su vaikais ir suaugusiais. Ne tik ėjime šita problema.

Labai sunkus perėjimas iš jaunimo grupės į suaugusiųjų. Pasikeičia gyvenimo ir mokslo vietos, viskas sunkiai suderinama. Be to, pirmieji treneriai bando patys treniruoti. Jie sportininką mato tik porą kartų per savaitę, prarandamas tiesioginis ryšys, o treniruoti telefono pagalba, - ne pats geriausias variantas.

Visur galimos išimtys, bet tai išimtys, o ne sistema Treneris mato, kad daug metų  negerėja sportininkų rengimas, bet savo taktikos nekeičia. Dar viena svarbi priežastis - finansinė. Reikalingos lėšos treniruočių stovykloms, išvykoms, aprangai, gerai avalynei, turi būti geras maitinimas. Sportininkui, be to, dar reikia ir švarką bei batus nusipirkti.

Ne visi tėvai pajėgia, o valstybės paramą gali gauti tik patys perspektyviausi. Perspektyvumas irgi sąlyginis dalykas: čia ir ankstyvus brendimas, skubus ir forsuotas rengimas. Visi geriausi ėjikai rengiasi SK „Interwalk“ (anksčiau SK „ Daisotra“), turi  galimybes tobulėti, gaudavo ir dabar gauna finansinę paramą. Jie patys pripažįsta, kad, jei ne klubo parama, seniai būtų baigę sportuoti. Dabar sportininkai yra ramūs dėl savo ateities, belieka siekti rezultatų

Galvojame apie ateitį, jau pradeda veikti ėjimo mini centras, kuriame tobulinsis perspektyviausi jaunieji ėjikai. Iš naujų veidų šiandien perspektyvus atrodo druskininkietis Marius Šavelskis. Kartas nuo karto šiame mieste pasirodo perspektyvūs ėjikai. Jie nuolat mato čia treniruojantis nacionalinę rinktinę. Ar minėtas ėjikas pasieks didesnį meistriškumą, ar baigs sportinę karjerą jaunimo amžiuje, - parodys laikas.

Iš merginų grupės,geromis ėjikėmis galėtų tapti Agnė Klebauskaitė, Diana Kačanova, tačiau joms reikėtų pakeisti mėgėjišką požiūrį į profesionalesnį.

Kokia jūsų, LSĖA prezidento, didžiausia svajonė?
Hm? Nesakysiu. Ji susieta su olimpinėmis žaidynėmis. Mažesnė svajonė – kad nustotų mums vadovauti tie, kurie dar savo kieme nesugeba susitvarkyti.