Marytė Marcinkevičiūtė | 2012 m. vasario 25 d. 11:45 |
![]() ![]() |
Planetos sidabro link - per Kanadą ir Čekiją
Greitojo čiuožimo trumpuoju tapo pasaulio jaunimo vicečempione Australijoje tapusi Agnė Sereikaitė gimtinėje neturi galimybių tobulėti
![]() |
Melburne vykstančiose planetos jaunimo (iki 20 metų) pirmenybėse Agnė Sereikaitė sidabro medalį iškovojo 500 m distancijoje. 17-metė lietuvė šeštadienį distanciją įveikė per 44,998 sek. Nugalėtoja tapo korėjietė Suk Hee Shim (44, 202 sek.).
Prieš tai A. Sereikaitė 1 500 m distancijoje užėmė 8-ąją vietą. Nuotolį įveikusi per 2 min. 25,736 sek. lietuvė pagerino asmeninį rekordą.
Sezonui Lietuvos čiuožėja rengėsi ne gimtinėje. Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje A. Sereikaitė keturis mėnesius praleido Kanadoje, kur treniravosi su Kanados, Taivanio, Belgijos, Vengrijos sportininkais. Po to, trumpam užsukusi į Lietuvą, Agnė iškeliavo į Čekiją, kuri pastaraisiais metais yra laikinieji lietuvės namai.
A.Sereikaitė pirmą kartą dalyvavo treniruočių stovykloje Kanadoje: „Jau prieš porą metų kanadiečių treneris mane kvietė atvažiuoti į jų klubą „Montreal International“ treniruotis. Tačiau galvojau, kad dar esu per jauna ir nevažiavau. Šį sezoną nusprendžiau, jog reikia pabandyti, blogiau tikrai nebus. Klube treniravosi 40 čiuožėjų – 20 merginų ir 20 vaikinų.
Labai daug laiko praleidau ant ledo – treniravausi kiekvieną dieną po septynis kartus per savaitę. Per dieną dažnai treniravausi po du tris kartus. Kanadoje mane tobulino puikūs treneriai, olimpiniai čempionai Jonathanas Guilmette ir Marcas Gagnonas. Ne tiktai treniravausi, bet ir dalyvavau varžybose.
Vyko kanadiečių jaunimo varžybos (buvau antra 1500 distancijoje) ir Pasaulio taurės etapas (14-a vieta 500 m nuotolyje). Gyvenau lietuvių šeimoje, su kuria labai susidraugavau ir jaučiausi kaip namuose. Klubas man davė pinigų maitintis, suteikė geras treniruočių sąlygas. Į pratybas važiuodavau metro, sugaišdavau tiktai 20 minučių.
Man Kanada pasirodė kaip kitas pasaulis – linksmi, paslaugūs žmonės, puikus ledas. Susipažinau su keliais Kanados lietuviais, laikas prabėgo labai greitai“.
Pastaruoju metu gyveni ir treniruojiesi Čekijoje, kokios tenai sąlygos?
Čekijoje gyvenu 30 km nuo Prahos jau antras sezonas. Nuomoju butą prie pat Ledo rūmų, pati gaminuosi maistą. Treniruojuosi kartu su Europos čempione, yra gera vaikinų komanda. Kai ant ledo – patyrę čiuožėjai, pratybos būna visai kitokios, stengiuosi į juos lygiuotis, mokausi. Turiu puikias sąlygas rengtis Sočio olimpinėms žaidynėms.
Mane treniruoja čekas Jarmilas Hruza. Grupėje - čekai ir vienas slovakas, savaitgaliais suvažiuoja latvių, kroatų.
Ar šis sezonas tau bus labai svarbus?
Kaip esame numatę su čekų treneriu, šis sezonas bus mano tobulėjimo sezonas. Startai man nebus tokie svarbūs, svarbiausia – patobulėti, kad kitais metais būčiau stipresnė ir greitesnė.
Jau ne už kalnų ir Sočio olimpinės žaidynės, kurios vyks po poros metų. Tenai susirinks rungtyniauti 60 moterų, ar tai daug, ar mažai?
Per olimpines žaidynes vyks dviejų distancijų varžybos, kuriose dalyvaus po 30 čiuožėjų trumpuoju taku. Kai kurios sportininkės startuos abejose distancijose, o kai kurios – vienoje. Patekimas į žaidynes sudėtingas, didelė atranka. Kelialapių siekia šimtai čiuožėjų, o pateks tiktai 60. Nors ir sunku bus, bet, manau, tą atrankos barjerą esu pajėgi įveikti.
Lemtingi bus 2013 m. rudenį specialiai surengti du Pasaulio taurės etapai, kurie vyks vienas po kito. Tai bus pagrindinė atranka į Sočio olimpines žaidynes. Pasaulio ir Europos čempionatai jokio vaidmens nevaidins. 2014-aisiais man bus - 19 metų, pati branda, tad yra pagrindo galvoti apie pačias svarbiausias mano sportinio gyvenimo varžybas.
Jeigu į jas pateksi, ar nenustebsi?
Nustebti gal nenustebsiu, bet bus labai gerai jausmas. Suaugusiųjų varžybose būna didžiulė konkurencija, nuo pat pirmųjų startų varžovės ypatingai stiprios.
Kai stoji į startą, su kurių šalių sportininkėmis nenori susitikti?
Žiūrint, per kokios distancijos varžybas. Jeigu per sprinto, - tai su Korėjos čiuožėjomis, kurios pasaulyje yra stipriausios, pajėgios ir kanadietės. Per ilgesnių nuotolių varžybas sunku aplenkti amerikietes, japones. Tačiau man patinka, kai varžovės stiprios.
Kuri čiuožėja tavo idealas?
Amerikietė Katherina Reutter, Vankuverio olimpinių žaidynių vicečempionė. Ji net nebuvo patekusi į Turino olimpines žaidynes, tačiau daug treniravosi ir savo tikslą Vankuveryje pasiekė. Sportininkė labai atsidavusi savo mėgstamai sporto šakai.
Kai gyveni ir treniruojiesi Čekijoje, ar dažnai grįžti į Lietuvą?
Labai retai, tiktai kelioms dienoms per metus. Šiemet į namus buvau sugrįžusi sausio 2 –ąją dieną. Naujuosius metus sutikau Čekijoje, pas mane buvo atvažiavusi mano draugė ir mama. Čekiją pasirinkau ne iš gero gyvenimo. Lietuvoje likau viena čiuožėja trumpuoju taku, o vienai treniruotis ir tobulėti tiesiog neįmanoma. Būtinai reikėjo geros kompanijos.
Kokia tavo mėgstamiausia distancija?
Jau antrus metus labiausiai patinka varžytis 500 m distancijoje. Pasižymiu neblogu startu, po jo iš karto pirmus du ratus įsiveržiu į priekį. O po takas jau būna blokuojamus, varžovės neleidžia būti lydere. Esu aukštoka (ūgis –173 cm), mano gana stiprus atsispyrimas, nuolat tobulinu savo čiuožimo taktiką.
Praėjusiais metais Miunchene tapai absoliučia Europos jaunimo čempione, kiek rungčių pavyko laimėti?
Buvau nepralenkiama visų trijų rungčių varžybose. Ankstesniais metais būdavau tai antra, tai trečia. Labai norėdavosi pralenkti visas varžoves, bet vis nepasisekdavo. Kai tai pavyko padaryti, buvau be galo laiminga. Plūstelėjo naujų jėgų, atsirado didesnis pasitikėjimas. Tačiau nors ir laimėjau, konkurenčių yra daug. Dar trejus metus galėsiu dalyvauti šios jaunimo grupės varžybose.
Tačiau šiemet man į čempionatą reikia patekti - nedalyvavau pirmų etapų varžybose, nes tuo metu buvau Kanadoje. Būna atrankos varžybos tarp Rytų ir Vakarų Europos čiuožėjų - į jaunimo čempionatą Rumunijoje, kuris vyks kovo 18 d., pateks tiktai aštuonios geriausios sportininkės.
Kodėl pasirinkai tokią sportą šaką, kurioje tobulėti Lietuvoje nėra gerų sąlygų?
Mano sportinė karjera prasidėjo ne nuo čiuožimo – lankiau gimnastiką, plaukimą. Į čiuožimą atėjau visiškai negalvodama, kad jame pasiliksiu. Galvojau pačiuožinėsiu savo malonumui ir tiek. Tačiau pradėjau gerai sektis, laimėjau medalių, ir nieko kito nebeliko, kaip pasirinkti čiuožimą trumpuoju taku.
Ar tavo mėgstama sporto šaka sunki?
Tikrai pačiūžos manęs neneša link pergalių, reikia daug pastangų. Šitą sportą šaką – ar sunki jinai, ar ne – galime suprasti tiktai mes, čiuožėjai. Pergales lemia ne tiktai čiuožimas, bet ir technika. Čiuožti reikia tiktai 2 minutes, o apšilimas tęsiasi kone pusantros valandos. Daug treniruojuosi ne tiktai žiemą, bet ir vasarą.
Vasarą bėgioju, važinėju dviračiu, čiuožiu ant ledo. Čiuožimas - tikrai sunkus sportas, reikia rengtis ištisus metus. Reikia tobulinti greitį, lavinti taktiką.
Ar pas jus vyksta ir vasaros čempionatai?
Ne, nevyksta. Tarkime, riedučiai ir čiuožimas trumpuoju taku – skirtingos sporto šakos, bet riedučių Europos čempionatai vyksta. Bet riedučiai – ne olimpinė sporto šaka.
Kurią savo pergalę praėjusiais metais laikai pačią svariausią?
Per pasaulio jaunimo čempionatą užimtą dešimtą vietą – prieš porą metų buvau 35-ta, o per metus sugebėjau pakilti 25 laipteliais. Svarus mano laimėjimas – ir pergalė Europos jaunimo čempionate.
Kuo domiesi be sporto?
Patinka aktyvus poilsis – mėgstu pasivažinėti dviračiu, pažaisti krepšinį. Nemažai laiko atima mokslas – mokausi nuotoliniu būdu Ozo vidurinėje mokykloje vienuoliktoje klasėje. Mokytis kompiuterio pagalba nėra lengva, būna sunku kasdien prisiversti sėsti prie kompiuterio ir mokytis.
Ar turi širdies draugą?
Kol kas ne.